Art Of War©
Èñòîðèÿ àôãàíñêèõ âîéí

[Ðåãèñòðàöèÿ] [Âèäåîìàòåðèàëû] [Ðóáðèêè] [Æàíðû] [Àâòîðû] [Íîâîñòè] [Êíèãè] [Ôîðóì]

Ìóðåéêà Ïÿòðàñ Éîíîâè÷

NEŽEMIŠKA GLOBA - ÍÅÇÅÌÍÀß ÎÏÅÊÀ


© Copyright   Ìóðåéêà Ïÿòðàñ Éîíîâè÷  (il76mpetras@gmail.com)
Äîáàâëåíî: 2020/06/04
Ïîâåñòü Àôãàíèñòàí -1979-1992
Ãîäû ñîáûòèé: 2008
Àííîòàöèÿ:
2008 ãîäó âûïóñòèë êíèãó "ÍÅÇÅÌÍÀß ÎÏÅÊÀ"íà ëèòîâñêîì ÿçûêå (íàäåþñü ÷òî áóäåò ïåðåâîä íà ðóññêîì åñëè ïîëó÷èòñÿ) - ôàíòàñòèêà, èñïîëüçîâàíû òîëüêî íåêîòîðûå ðåàëüíûå ôàêòû. Åñòü ñþæåò è ïðî Àôãàí, à òàê ýòî - õóäîæåñòâåííàÿ êíèãà, ôàíòàñòèêà. Ýòî ïåðâàÿ ìîÿ êíèãà - ïðîáà..... ìîæåò ïî íåìíîæêî âûñòàâëþ âàì ìîåãî ïåðåâîäà òîëüêî ïî íåñêîëüêî ëèñòîâ..., õîòÿ àâòîìàòè÷åñêèé ïåðåâîä íå òî÷åí, à ÿ óâåðåí, ÷òî ïåðåâîäû äîëæíû ñäåëàòü òîëüêî ñïåöû.... ...à åñëè åñòü ó âàñ âîçìîæíîñòü è æåëàíèå, ìîæåòå ïåðåâîäèòü ñàìè âñþ êíèãó èëè å¸ ÷àñòü.... ðàçðåøàþ... ñ óâàæåíèåì Ìóðåéêà Ïÿòðàñ Éîíîâè÷

Îáñóæäåíèå ïðîèçâåäåíèé


Êíèãà „Nežemiška globa“ – „Íåçåìíàÿ îïåêà“
Õóäîæåñòâåííàÿ ëèòåðàòóðà, ôàíòàñòèêà
Íà ëèòîâñêîì ÿçûêå 2008 ãîä







P e t r a s M u r e i k a

„N e ž e m i š k a g l o b a“




Jis gimė birželio mėnesį, Joninių išvakarėse, todėl ir davė jam Jono vardą. Pakrikštijo jį po trijų mėnesių. Savo tėvų vaikas nepažinojo, nes jie žuvo autokatastrofoje , kai jam buvo vieneri. Giminių, norinčių ir galinčių įvaikinti berniuką, nebuvo, todėl Jonukas augo vaikų namuose.
Būdamas penkerių vaikas susirgo plaučių liga, sunkia forma. Komplikavusis ligai, berniukas atsidūrė ligoninėje. Gydytojai visomis pastangomis kovojo už Jonuko gyvybę, tačiau liga niekaip nesitraukė, atrodė, kad jo likimas jau nulemtas. Daugelis medikų beviltiškai skėsčiojo rankomis, tyliai tarpusavyje kuždėdamiesi, kad jo gyvybė Dievo rankose.
Eilinę naktį, Jonukas vėl pajuto staigiai kylantį karštį. Jis stengėsi pakelti dešinę ranką, norėdamas nuspausti pagalbos mygtuką, tačiau negalėjo, nes tą akimirką jį suparalyžiavo.
„O Viešpatie, - mąstė sau Jonukas,- nei artimųjų, nei draugų. Likau vienas kaip pirštas... ne tik kalbėti, bet ir pasijudinti negaliu... aplink mane vien tik skausmas ... begalinis skausmas ... ar gali man kas nors pasakyti, kada visa tai liausis? ... kada baigsis mano kančios?... dabar vėl turėsiu nežinia kiek laukti, kol skausmas atlėgs“. Vaikas prisimerkė, stengdamasis nukreipti mintis į praeitį, taip trokšdamas atsikratyti skausmo. – „Man tik penkeri. Taip, tai nedaug, bet ką aš per juos mačiau? Prisiminti ... taip turiu prisiminti ... nors tai, kas buvo geriausia ... man tai tikrai padės ... turiu užmiršti savo skausmą... taip būdavo ir praėjusias naktis, bet visada praeidavo... aš jau beveik išmokau nugalėti skausmą“. Užsimerkęs Jonukas mintimis klaidžiojo prabėgusiuose metuose, ieškodamas gražių akimirkų, kurios padėtų jam atsiriboti nuo alinančio, vis didėjančio ir deginančio skausmo. Nuostabūs vaizdiniai keitė vienas kitą, bėgdami iš vienų metų į kitus. Vos tik vaizdai baigdavosi ir vėl viskas prasidėdavo iš naujo, bet kažkodėl tik nuo antrųjų metų pabaigos. Kiekvieną kartą Jonukas pastebėdavo, kad viskas prasidėdavo staigiu šviesos blykstelėjimu. „Iš kur ši graži šviesa? Kas tai?“ – nerimavo jis, stengdamasis įtempti atmintį ir sustabdyti akimirką ... Vaizdinys prasiplėtė, bet tik trumpam. Tai buvo vos kelių mėnesių Jonuko krikštynos. Krikšto sakramento metu, kai vaiko akys buvo nukreiptos į bažnyčios kupolo viršų, prieš jo akis blykstelėjo nepaprasto grožio spinduliuojanti šviesa. Regėdamas ją vėl (kad ir vaizduotėje), jis jausdavosi kaip naujai atgimęs: šalia nebuvo nei skausmo, nei kitų nemalonių pojūčių. Užgesus šiam vaizdui, Jonukas grįžo į tikrovę. „Taip, skausmo kaip nebūta. Man jau geriau. Dabar man tikrai geriau“ – sušnibždėjo jis, maloniai panirdamas į sapnus... Ir taip beveik kasnakt.
Vieną naktį, po vidurnakčio, kada vaiko būklė buvo itin kritiška, netikėtai berniuko kūną apgaubė nežemiško spindesio pulsuojanti šviesa. Akimirkai aplinkui viskas tiesiog nuščiuvo, atrodė, net skausmas pasitraukė iš jo ligoto kūno. Iš tolo artėjo muzikos garsai. Tai buvo švelniai graži dangiška giesmė. Jos fone pasigirdo balsas:
- Nenusimink, vaike. Tavo skausmai tuoj baigsis. Tau dar per anksti išeiti.
Nuo šiol tu niekada nebūsi vienas. Niekada.
Šviesa palengva įsiskverbė į ligos iškankintą vaiko kūną. Akimirka, kita ir berniukas kietai užmigo.
Kitos dienos rytą vaikas prabudo žvalus. Jonukas sparčiai sveiko. Niekas nesuprato, kas atsitiko. Visi jo sveikimą vadino stebuklu.
Po savaitės vaikas vėl grįžo į vaikų namus.Laikui bėgant tos nakties įvykis išblėso iš atminties, berniukas prisimindavo jį tik kaip tolimą spalvotą miražą...


*******


Bėgo metai. Augo ir Jonas. Rimtas ir susimąstęs ne pagal metus, auklėjamas tokiais pat metodais, kaip ir kiti to meto vaikai. Visus tuos metus auklėtoja Elena skiepijo vaikams meilę ir pagarbą aplinkiniams, palengva ruošdama juos savarankiškam, sunkiam gyvenimui.
- Vaikai, atminkite, ne už kalnų tas laikas, kai išeisite iš šių namų, - kalbėjo ji savo auklėtiniams, - gyvensite savarankiškai. Niekas jums neatneš dangiškos manos ant lėkštelės ir nepaduos, patiems reikės užsidirbti kasdieninei duonai. Nemeluokite ir nevokite. Nes melo trumpos kojos. Jei elgsitės kitaip – anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūsite. Kalėjimas dar nieko nepataisė. Būkite dori ir gerbkite aplinkinius, tada ir į jus palankiai žiūrės.
Dažnai naktimis Joną aplankydavo sapnai, nuo pačių siaubingiausių iki spalvingų nepaprasto grožio. Kartais sapnai būdavo tokie tikroviški, kad kartais prabudęs džiaugdavosi, kad tai buvo tik sapnas, ne tikrovė. Jonas stengdavosi nesigilinti į sapnų reikšmę, nes mokėjo valdyti savo jausmus. Tačiau sapnai lankydavo dažnai jį.
Kartu su kitais vaikais Jonas lankė mokyklą. Mokslai sekėsi neblogai. Vaikas turėjo gerą atmintį , viskuo domėjosi. Mokyklos direktorė Aldona mokė vaikus užsienio kalbos. Ji, kaip ir jos kolegos, buvo reikli, tačiau visada elgėsi taktiškai ir maloniai.
Vasarą, atostogų metu, Jonas su kitais vaikais dirbdavo žemės ūkio darbus, keliaudavo į turistinius žygius, ekskursijas, stovyklaudavo vaikų poilsio stovyklose. Taip bėgo laikas.
Kartą stovykloje, besimaudydamas upėje ir per toli nuplaukęs nuo kranto Jonas pajuto, kad povandeninė srovė traukia jį į gilumą. Nerimastingai suspurdėjo širdis, tačiau jis nepasimetė, giliai įkvėpęs oro yrėsi kranto link, nors matė, kad jėgos pamažu senka. Netikėtai jis pajuto, kaip kažkokia jėga traukia jį į krantą.
Stebuklingai išsigelbėjęs, išlipo iš vandens. Tą dieną jis daugiau nesimaudė. Jonas suprato, kad privalo išmokti saugotis, nes likimas globoja tik tą, kuris pats save saugo.


*******


Vieną vasarą auklėtoja Elena, surinkusi savo auklėtinius, tarė:
- Vaikai, yra galimybė nuvažiuoti dvylikai dienų prie jūros, tačiau mums reikia turėti ir savų grynųjų pinigų. Tų pinigų, kuriuos skirs vaikų namai, tikrai neužteks. Todėl siūlau užsidirbti patiems. Į mane jau kreipėsi keletas vietinių gyventojų. Jie prašo, kad mes nuravėtume jų burokų ir runkelių normas, žada sumokėti grynais pinigais. Spręskite patys.
Pirmasis prabilo Virgis:
- Auklėtoja, bet ar tikrai mūsų neapgaus? Taip jau yra buvę anksčiau. Arsime kaip jaučiai, o paskui pakiš mums špygą taukuotą! Juk vėliau iš tokių nieko neišsireikalausime! Ar ne taip gali vėl atsitikti!?
-Taip!!! – garsiai suklegėjo visi vaikai.
- Ir mus tas dalykas tiesiog juodai užkniso! – šūktelėjo Zigmas, bet po trumpos pauzės jau ramesniu balsu tarė, – Auklėtoja, supraskite mus. Mes nenorime veltui dirbti. Visi tik ir tegalvoja, kaip mus išnaudoti. Jei mes esame vaiknamiukai, tai su mumis kas tik netingi gali elgtis kaip nori!? Patikėkite, šito tikrai daugiau nebus. Pasitikėjimo mumyse kitais žmonėmis liko nedaug.
- O manyje jo visiškai neliko! – nesusilaikė Vacys.
Kurį laiką buvo ramu. Susimąsčiusi auklėtoja įdėmiai žiūrėjo į savo auklėtinius, o tie į ją, laukdami atsakymo į išsakytas skaudžias mintis.
- Vaikai, aš jus puikiai suprantu, – išspaudė žodį auklėtoja Elena. – Todėl pažadu derėtis dėl kiekvieno užsakymo, visiems darbams. Aš jau kalbėjau su mūsų direktoriumi, jis davė mums savo sutikimą. Dabar viskas priklauso nuo jūsų. Jūs turite nuspręsti patys, niekieno neverčiami.
- Balsuokime, - pasiūlė Julė.
- Gerai, – sutiko auklėtoja ir čia pat surengė balsavimą, po kurio garsiai paskelbė rezultatus. – 33 už, du susilaikė, prieš nėra.
Jau kitą dieną užvirė darbas, kurį vaikai išmanė kuo puikiausiai. Burokų ir runkelių normos buvo didelės, tiesiog kilometrinės, kaip sakydavo vaikai. Keturpėsti, plikomis rankomis, be jokių įrankių, mikliai šalindami žoles, retindami sodinukus vaikai žaibiškai yrėsi į priekį. Auklėtoja vos spėdavo suktis tarp jų, kontroliuodama atliekamą darbą. Vaikai suprato, kad kuo greičiau ir geriau atliks šį darbą, tuo daugiau turės savo laisvalaikio. Valanda, kita ir užsakovo laukas blizgėdavo. Palengva užsakymų daugėjo, nes visi būdavo patenkinti vaikų darbu.
Tačiau dirbti teko neilgai, gal tik pusantros savaitės. Augo konkurencija. Šiuo darbu ir jo užmokesčiu susidomėjo kitos vaikų grupės. Kai kurie vaikai, norėdami užsidirbti papildomai , eidavo pas vietinius gyventojus dirbti įvairių darbų. Mergaitės ravėdavo daržus, berniukai skaldydavo malkas, atlikdavo kitus smulkius darbelius. Nors ir pritrindavo berniukai savo rankas pūslių, kurios vėliau virsdavo kietomis nuospaudomis, tačiau būdavo be galo laimingi, galėdami užsidirbti ne vieną dešimtinę. Vaikai kiekvieną dieną tik ir tekalbėdavo apie būsimą kelionę, skaičiuodami dieną po dienos.
- Šiuo metu jūsų sąskaitoje yra 2745 litai 45 centai. Kiekvienam išeitų po 78 litus. Neužmirškite, kad jūsų net 35. Išvykoje kas dieną gausite po 6 litus, likusius smulkius pinigėlius išleisime ten, kur jūs norėsite. Be to jūs dar gausite papildomai po 15 litų kiekvienas, tai valdiški pinigai, skirti jūsų reikmėms. Kiti pinigai, kuriuos mums irgi skyrė vaikų namai bus reikalingi mokant už įvairias ekskursijas. Kaip matote, aš laikiausi savo žodžio. Jūs gausite visus savo sunkiai uždirbtus pinigėlius.
Vos tik auklėtoja Elena baigė kalbėti, kai šalia nugriaudėjo darnus ir galingas:
- Ačiū! Ačiū! Ačiūūūū !!!
Vaikų veidai švytėjo.
- Tiesa, dar ne viskas, – tarė auklėtoja Elena. – Noriu jus nudžiuginti. Prie jūros išvažiuojame jau po trijų dienų
- Valiooooo !!! - išsiveržė iš vaikų lūpų džiaugsmas, sklisdamas vis toliau ir toliau, ir tik retkarčiais aidu sugrįždamas atgal.


*******


Ir štai laukta diena atėjo. Ryte, po labai ankstyvų pusryčių, pasiėmę savo lagaminėlius, kuriuose buvo paprasčiausi buities reikmenys ir drabužėliai, vaikai klegėdami sėdo į autobusą ir, lydimi auklėtojų, išvyko į seniai lauktą kelionę. Pradėjus riedėti, auklėtoja Elena kreipėsi į vaikus:
- Vaikai, dėmesio!
Kreipinys vaikams buvo pakartotas net kelis kartus, tačiau beviltiškai, nes jos balsas paskendo triukšme, vaikų klegėjime ir barnyje, kuris labiausiai išsiskyrė šiame šurmulyje. Jį sukėlė du tarpusavyje besipešantys berniukai, esantys autobuso gale.
- Alio! Ar visi mane girdite?! – dar kartą stengėsi atkreipti vaikų dėmesį auklėtoja. Bet, pamačiusi, kad negali perrėkti šio šurmulio, čia pat sau tarstelėjo, – Mano žodžiai kaip į sieną. Gali rėkt nerėkęs - vis tiek niekas negirdi. Jei dabar, tik pajudėjus iš namų, aš turiu stengtis visus perrėkti, tai kas bus vėliau?
- Auklėtoja, aš tuoj, tuoj įvesiu tvarką, – žaibo greitumu šoktelėjo iš vietos Algis ir nelaukęs atsakymo nuskuodė prie peštukų.
- Na, patrakėliai! – kreipėsi į juos Algis, stengdamasis kaip visada tokiais atvejais pamėgdžioti suaugusiuosius. – Ar dar ilgai čia kūkausite?! Nuštilkite tuoj pat, ba kaip vožtelėsiu atbula savo putnia rankele, tai iškart raudonas liūlis pasipils iš nosies!
Algis, vienu atsikvėpimu išpoškinęs tai peštukams, kairę ranką atrėmęs į juosmenį, dešiniąja artistiškai sumosavo ore, imituodamas vožtelėjimą per nosį.
Visas autobusas ir auklėtojos pratrūko juoku, o besipešantys berniukai, visiškai pasimetę, kurį laiką tyliai žiūrėjo į juos, o atsitokėję be jokių barnių susėdo vienas šalia kito.
- Ar įsivaizduojate,auklėtoja, – įsijautęs į savo vaidmenį jau sėsdamas kalbėjo Algis. – To betrūko! Aš jiems parodysiu! Pagalvok tik tu man! Jiems vietų autobuse maža! Tegul tik pabando dar parėkauti, aš parodysiu jiems, iš kur pipirai dygsta! – nerimo jis, vėl artistiškai demonstruodamas, kaip jis darys tvarką.
Besiklausantieji leipo juokais. Visi puikiai suprato, ką jis parodijavo.
- Na, Algi, - vos tramdė juoką auklėtoja Elena, - matau, kad manęs čia gali ir nebūti. Užtenka tau pasirodyti ir tvarka bus atstatyta.
- Ką jūs,auklėtoja. Susimylėkite. Mes be jūsų, kaip be vandens. Prapulsime kaip mat,- meilikavo Algis.
Kai jau visi nurimo, auklėtoja Elena vėl kreipėsi į vaikus:
- Noriu jums trumpai kai ką pasakyti, kol dar galite klausytis ir nepavargote nuo kelionės. Jūs jau ne pirmokėliai. Esate dvylikamečiai, pakankamai protingi ir gebate skirti, kas yra leistina, o kas ne. Labai prašau jūsų visų, atvykus laikytis visiems kartu, be mano ar kitos auklėtojos leidimo niekur nenuklysti. Jūsų daug, o mes tik dvi, todėl nesiruošiame paskui jus kiekvieną bėgioti. Elkitės padoriai, kad nereikėtų man raudonuoti prieš svetimus žmones. Jei atsiras kokių nors problemų, nedelsdami kreipkitės į mus bet kuriuo paros metu. Na, o dabar laimingos visiems kelionės!
- Ačiūūū!!! – choru šūktelėjo vaikai ir vieningai užtraukę savo mėgstamą dainą leidosi į kelionę.
Po beveik keturias valandas trukusios kelionės autobusas su jaunais keliautojais įvažiavo į kurortinį miestelį. Nors ir pavargę, vaikai sutartinai plojo katučių, šypsodamiesi, kad laimingai pasiekė tikslą.
Visi keliauninkai buvo apgyvendinti privačiame vaikų namų išnuomotame dviejų aukštų name. Pavalgę pietus, sugulė pogulio.
Kitą dieną, po pusryčių, vaikai, lydimi auklėtojų, išvyko prie jūros.
Ši ir visos kitos dienos buvo tiesiog nuostabios, kaip pagal užsakymą. Kaitri saulė tik ir kvietė visus atsivėsinti vėsiose jūros bangose.
- Maudysimės tik po dešimt vaikų vienu metu, - informavo vaikus auklėtoja Elena, - pirma mergaitės, paskui berniukai. Kiekvienos grupės maudymosi laikas – dešimt minučių. Perspėju, giliai į jūrą neiti, nes gali nunešti banga. Kas blogai elgsis, tuoj pat bus išprašytas iš vandens.
Viena auklėtoja saugojo žaidžiančius vaikus sausumoje, kita – jūroje. Laimingi vaikai šėlo skaidriame jūros vandenyje, rodydami visą savo šaunumą. Tos dešimt minučių vandenyje pralėkdavo kaip trumpa akimirka. Išsimaudę jie žaisdavo kvadratą, tinklinį, statydavo smėlio pilis. Po kurio laiko vaikai vėl nerdavo į jūrą ir taip iki pat pietų, kuriuos vaikai valgydavo grįžę į savo laikinus namus. Pasisotinę jie vaikštinėjo po kurortinį miestelį, aplankydami parką, muziejus.
Kaip ir buvo žadėta, kiekvieną dieną vaikai gaudavo po 6 litus. Tuo metu tai buvo dideli pinigai: viena ledų porcija kainuodavo nuo 10 iki 25 centų, stiklinė giros nuo 3 iki 12 centų ir panašiai.
Beveik kiekvieną vakarą jie eidavo prie jūros ant garsiojo tilto palydėti besileidžiančios saulės, kurios raudonas diskas palengva grimzdamas į jūrą nuspalvindavo ją gražiausiomis spalvomis. Nukritus sutemoms, vaikai grįždavo naktinio poilsio. Savaitė atostogų prabėgo kaip viena diena.


*******

- Vaikai, šiandien plauksime laivu į netoliese esančią salą, kurioje yra daugybė įvairiausių atrakcionų, net šiuolaikiškas vandens parkas. Kelionė truks apie pusvalandį. Šioje saloje būsime visą dieną. Paėmėme šiek tiek užkandžių. Pietūs jau užsakyti vienoje iš gražiausių kavinių, taip kad pirmyn. – pranešė auklėtoja Elena antros savaitės pradžioje.
Atvykę į prieplauką vaikai sugužėjo į gražų senovinį keleivinį laivą.
- Laikomės dešiniojo borto, kad galėčiau visus matyti ir niekur be mano leidimo neslampinėjate. – perspėjo vaikus auklėtoja, kuri kartu su kolege tikrino, ar visi vaikai užsidėję gelbėjimosi liemenes.
Be vaikų laive buvo dar keletas keleivių. Po dešimties minučių laivas atsišvartavo ir palengva pajudėjo iš prieplaukos. Atsirėmę į apsauginius laivo turėklus, vieni vaikai lesino žuvėdras, kiti aptarinėjo jau patirtus praėjusių dienų įspūdžius ir tai, ką dar geidžia pamatyti.
- Auklėtoja, ar galiu nueiti pasėdėti ant suoliuko laivagalyje? Aš tik trumpam, – kreipėsi Jonas į vieną iš auklėtojų.
- Gerai, eik, bet kai mostelsiu ranka, sugrįžk nedelsdamas.
Nuėjęs į laivo galą, Jonas atsigulė ant vieno iš tuščių suoliukų ir susimąstęs žiūrėjo į žemai plaukiančius pūkinius debesis. Jis ir pats nepajuto, kaip užsnūdo nuo nuolatinio laivo supimo.
Netikėtai subjuro oras. Pasikeitė vėjas, stebėtinai greitai didindamas greitį suvarė grėsmingus audros debesis. Dar akimirka kita ir galingas štormas mėtė laivelį kaip skiedrą aukštose jūros bangose.
- Kapitone, laivas neklauso, - šūktelėjo susirūpinęs vairininkas, – sakiau, kad reikia remontuoti vairo sistemą, dabar jau šaukštai po pietų.
- Nusiramink, nieko čia nepakeisi. Nekelk viešos panikos. Tyla – gera byla. Tikėkimės laimingos baigties.
- Taip, taip, – sumurmėjo sau po nosimi senas vairininkas, – mums belieka tik tikėtis dangaus malonės. O kas trukdė anksčiau pagalvoti apie jau esančias laive problemas?
Tačiau niekas jo bumbėjimo negirdėjo, kiekvienas rūpinosi savo saugumu.
- Vaikai, sėdėkite savo vietose stipriai įsikibę į suoliuką ar turėklus! Saugokite vienas kitą! – garsiai šaukė auklėtojos, besistengdamos, kad vaikai jas išgirstų, bet veltui. Stūgaujantis vėjas nustelbdavo bet kokius žmonių balsus.
Jonas buvo pamirštas. Giliai įmigęs jis gulėjo ant suoliuko. Nežiūrint į didelį laivo supimą, kurio metu sunku buvo išsilaikyti įsikibus į ką nors, Jonas atrodė stebėtinai saugus. Atrodė, kad jo kūnas būtų prilipęs prie suoliuko.
- Kapitone, mus neša ant povandeninių rifų! – susijaudinęs šaukė vairininkas. – Laivas nevaldomas. Ką daryti !?
- Ką, ką ! – atsakinėjo kapitonas. – Geriau tvirčiau užsisek gelbėjimosi liemenę!
- Pats užsisek ! - šaukė vairininkas. – Tai mūsų neišgelbės. Laivas vis tiek subyrės kaip skiedra !
Staiga kažkas pokštelėjo po laivu.
- Kapitone! – vėl beviltiškai šūktelėjo vairininkas. – Manau, kad sraigtas subyrėjo į šipulius!
- Tai nieko nekeičia, variklis vis tiek neveikia! – atsiliepė šis.
Netikėtai iš laivagalio į viršų žybtelėjo pulsuojantis šviesos spindulys. Vos tik jis atsimušė į tamsius audros debesis, šie išnyko kaip nebuvę. Apsukęs ore tris ratus, spindulys dingo. Tą pačią akimirką nušvito saulė, didžiulės bangos išnyko akimirksniu.
- Kapitone ! Ar tu matei ką nors panašaus? Neįtikėtina ... tiesiog nesuvokiama! – virpančiu balsu lemeno vairininkas, ranka rodydamas į jūrą, o atsitokėjęs tęsė toliau. – Ar mes taip ir dreifuosime? Vairas neveikia. Variklis taip pat.
- O tu atidžiau pasižiūrėk į laivo priekį. – ne mažiau stebėjosi kapitonas. – Tu tik pasižiūrėk, laivas suka į šalį nuo rifų, nors niekas vairo nesukinėja. Stebėk. Matai, kaip auga mūsų laivo greitis? Jėzau Marija! Šis laivas dar niekada neskriejo tokiu greičiu. Ar tu gali pasakyti, iš kur ši jėga, jei laivo variklis neveikia!?
- Ne. Nieko aš nesuprantu. – vapėjo sau po nosimi vairininkas. – Kažkas nesuprantama. Atrodo, lyg ir blaivus esu šiandien.
- Vaikai! Žiūrėkite! Šviesa! – šaukė Povilas, prilipęs prie turėklų ir ranka rodydamas į nepaprasto grožio šviesą, sukančią ratus aplink laivą.
Visi, kas tik buvo laive, prišoko prie turėklų ir su didžiausia nuostaba žiūrėjo į dar neregėtą reginį. Bet vos tik laivas sustojo prie salos prieplaukos, stebuklingoji šviesa išnyko. O keleiviai, išlipę iš laivo, tą pačią akimirką užmiršo tai, ką matė.
- Vaikai, pasižiūrėkite, ar visi esate? – klausinėjo vaikų auklėtoja Elena, pati juos skaičiuodama.
- Nėra Jono, – pastebėjo vienas iš vaikų.
- Ach, taip. Jis gi beplaukiant buvo nuėjęs į laivagalį! – Šūktelėjo auklėtoja.
- Jule. Tu paskutinė. Nueik ir pasižiūrėk, ar yra laive Jonas.
Įbėgusi į laivą, jo gale, ant suoliuko, Julė pamatė ramiai bemiegantį Joną.
- Jonai, prabusk, kelkis, jau atplaukėm. Aliooo! - purtė Joną už peties Julė.
Jonas atsimerkė ir nustebęs pažiūrėjo į Julę:
- Jau atplaukėme? Taip greitai?
- Tu ką, naktį neišsimiegojai? – nusistebėjo Julė.
- Na, ne... miegojau... bet štai, matai pati, užsnūdau ir tiek.
- Džiaukis, kad viskas gerai baigėsi, o tai būtum atsibudęs jūros dugne. – aiškino Julė, pasakodama jam, kas ką tik įvyko jūroje, visiškai užmiršdama apie nežemišką šviesą.
Likusi dienos dalis prabėgo nuostabiai greitai ir smagiai.
O po nepilnos savaitės, vėl dainuodami savo pamėgtas dainas, pilni gražiausių prisiminimų jaunieji keliautojai po ilgos ir įspūdingos kelionės sugrįžo į vaikų globos namų prieglobstį.


*******


Bėgo metai. Jau penkiolikmetis Jonas baigė pagrindinę mokyklą. Privalėjo pats rinktis tolimesnį kelią. Labiausiai jį domino fotografija ir kino menas, todėl šioje srityje ir norėjo mokytis, tačiau tai galėjo padaryti tik turėdamas vidurinį išsilavinimą. Pats nežinodamas kodėl, Jonas įstojo į žemės ūkio mokyklą, pasirinko hidrotechniko specialybę. Tik vėliau besimokydamas technikume jis suprato, kad tai ne jo kelias. Tačiau trauktis nebuvo kur, kol kas kito pasirinkimo jis neturėjo.
Netrukus Jonas pradėjo savarankišką gyvenimą - pilną nežinomybės, nepriteklių, sunkumų ir ieškojimų.


*******


Atvykęs į kitą miestą, esantį beveik už 200 km. nuo buvusios jo gyvenamosios vietos, Jonas apsigyveno naujosios mokyklos bendrabutyje. Kambarys skirtas trims asmenims. Vėliau kambaryje pasirodė dar du vaikinai. Jonas susipažino su jais. Tai buvo Vytautas ir Algis.
Iki mokslo metų pradžios buvo likusi nepilna savaitė. Daugiausiai laiko Jonas praleisdavo mieste, susipažindamas su įžymiomis vietomis. Šis miestas jam labai patiko. Mintyse jį pavadino žaliuoju , nes mieste buvo daug žalumos, įspūdingų medžių ir margaspalvių gėlynų. Jonas spėjo aplankyti daugumą kino teatrų, labiausiai patikusius kino filmus matė net po kelis kartus, kinas juk nuo pat mažens buvo jo didelė aistra.
Prasidėjo mokslo metai. Jonas susipažino su kurso draugais. Žingsnis po žingsnio kiekvieną dieną vis giliau ir giliau Jonas brido į žinių pasaulį.
Gražina, kurso auklėtoja ir fizikos mokytoja, stengėsi, kad jos kurso moksleiviai išlaikytų ne tik gerą pažangumą, bet ir buvo tikras jų angelas sargas. Nors ir duodavo pylos auklėtiniams už išdaigas, tačiau mūru stodavo prieš bet ką, jei reikėdavo apginti globotinius. Ji atsargiai skirdavo daugiau dėmesio Jonui, suteikdama jam pagalbą, ir stengėsi neišskirti jo iš kitų moksleivių tarpo.
Pragyvenimui iš valstybės biudžeto Jonas kiekvieną mėnesį gaudavo po 39 litus, tik 9 litais daugiau nei įprastinė standartinė stipendija, kurią gaudavo visi kiti moksleiviai. Deja, šių pinigų jam aiškiai neužtekdavo. Pradžioje pinigų skolindavosi iš savo artimiausių draugų, bet tai ilgai negalėjo tęstis, nes skolas vėliau ar anksčiau reikėdavo grąžinti. Jaustis skolingas jis negalėjo. Jonas norėjo būti nepriklausomas nuo savo draugų, todėl ir ieškojo bet kokio darbo, kad pats galėtų užsidirbti pragyvenimui. Kartais su draugu Algiu vakarais arba išeiginėmis dienomis iškraudavo prekinius vagonus. Kartais panašų darbą dirbdavo įvairiose parduotuvėse.
Vieną vakarą Jonas su draugu krovė prekinį vagoną vienam privačiam verslininkui, kuris pažadėjo jiems gerai sumokėti, jei jie laiku iškraus vagone esančias prekes. Jonas su Algiu dirbo išsijuosę, be jokios pertraukos, net prakaitas nuo jų žliaugte žliaugė. Darbą baigė anksčiau numatyto laiko, tačiau darbdavys jiems pasakė, kad pinigus galės atiduoti tik rytoj, kadangi jų užtektinai su savimi neturėjo.
Kitą dieną, nuvykę nurodytu adresu, ieškomo verslininko jie nerado. Sekretorė nurodė jiems ateiti kitą dieną. Tačiau ir kitą dieną ir dar vėliau Jonas su savo draugu niekada nerasdavo savo skolininko. Jis prapuolė kaip į vandenį. Vaikinai prarado bet kokią viltį kada nors atgauti savo pačių uždirbtus pinigus.
Bėgo dienos. Vieną vakarą, skaitydamas miesto laikraštį, Jonas perskaitė žinutę, kad sudegė vieno verslininko sandėlis su visomis jame esančiomis prekėmis. Patirti didžiuliai nuostoliai, skaičiuojami tūkstančiais litų. Vėliau gaisro ekspertai nustatė, kad gaisro kaltininkas – žaibas. Atidžiai perskaitęs žinutę dar kartą, Jonas suprato, jog tai tas pats verslininkas, kuris jiems nesumokėjo už atliktą darbą. Vaikinas niekaip negalėjo suprasti, kodėl tai atsitiko būtent šiam verslininkui, nors puikiai suprato, kad ta nelaimė gali aplankyti bet ką. Ši įkyri mintis jam nedavė ramybės. Ir tada šalia Jonas išgirdo aiškų, švelniai ramų balsą:
- Ne tik jums nesumokėjo už atliktą darbą. Taip elgėsi ir su kitais. Tai
- bumerangas, kuris sugrįžo žaibu.
Tolesnio paaiškinimo nebuvo. Dar ilgai Jonas žiūrėjo į laikraštį, paskendęs mintyse, kol pagaliau miegas jį įveikė.


*******


Netrukus Jonas baigė pirmą kursą. Prasidėjo vasara. Tik vieną mėnesį jis
su savo kurso draugais atlikinėjo praktiką vienoje iš technikumo šefuojamų žemės ūkio bendrovių, o likusį vasaros laiką atostogavo. Važiuodamas pas savo vieną draugą į svečius, Jonas užsuko į vaikų namus, kuriuose augo nuo mažens. Po to aplankė buvusį šių namų direktorių Napaleoną, kuris pranešė apie nelaimę, ištikusią vaikų namus: upėje apsivertė plati perkėlos valtis, kurioje buvo 20 vaikų ir senas valtininkas. Išsigelbėjo tik keturi vaikai, likusieji su valtininku paskendo. Šiuo metu laidojamas keturioliktasis rastas nuskendęs vaikas.
Jonui pasirodė, kad sugniuždytas Napaleonas atrodo dar labiau susenęs. Jo akyse jau nesimatė anksčiau nuolat žėrinčios kibirkštėlės, kuri visada žibėdavo, bendraujant jam su vaikais. Kurį laiką svetainėje buvo tylu.
- Žinai, Jonai, - sunkiai tardamas žodžius prabilo Napaleonas, - kai tu buvai mažas, mes norėjome tave įsūnyti, tačiau niekaip su žmona negalėjome apsispręsti. Jei mes būtume tave auginę, na, būtum baigęs kokią medicinos mokyklą, tapęs daktaru, gal net chirurgu. Šiais laikais tai labai reikalinga ir populiari specialybė. Gyventum sau dabar, kaip inkstas taukuose...
- Gal ir reikėjo jums tai padaryti. Aš kalbu apie įvaikinimą, dabar jau šaukštai po pietų, - slėpdamas savo jaudulį kalbėjo Jonas, – o, atvirai pasakius, manęs nevilioja gydytojo, tuo labiau chirurgo darbas. Kad ir kaip ten būtų, manau, nuo savo likimo mes tikrai nepabėgsime. Kokia mano ateitis – nežinau. Viskas Dievo rankose. Tik savo elgesiu mes galime gyvenimą pabloginti arba pagerinti. Dar kiek pasisvečiavęs Jonas išvyko savo keliu.


*******


Vasara prabėgo akimirksniu. Atslinko niūrus, šaltas ruduo. Vėjyje plaikstėsi auksiniai medžių lapai. Dienos, pamažu trumpėdamos, ilgino naktis.
Prasidėjo mokslai antrame kurse. Po truputį daugėjo dėstomų specialybės dalykų. Grupėje, kurioje mokėsi Jonas, moksleivių tarpusavio santykiai būtų buvę pakenčiami, jei ne Dilius, kuris savo ekscentrišku elgesiu šokdino visą kursą. Diliaus tikslas - bet kokia kaina būti lyderiu, kad vėliau galėtų visais manipuliuoti, darydamas įtaką ne tik savo bendramoksliams, bet ir kitiems. Jau pirmame kurse Dilius pasižymėjo kaip agresyvus peštukas. Dauguma šios mokyklos moksleivių vengė su juo bendrauti, todėl, net prieš savo valią įsivėlę į konfliktą su Diliumi, kurį jis pats dažniausiai išprovokuodavo, stengdavosi jam neprieštarauti. Tačiau Diliui neegzistavo jokios civilizuotos taisyklės. Diliaus skriaudžiamųjų sąrašas vis ilgėjo. Vis dažniau jis kibdavo prie Jono, kadangi žinojo, jog jis – vienas, tai ir nebus kam jį apginti.
Vienos pertraukos metu Dilius priėjo prie Jono ir piktai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Akimirksniu į juos atkreipė dėmesį keletas moksleivių, smalsuolių būrys greitai didėjo. Dilius, kreivai išsišiepęs, mestelėjo spjūvį sau per petį ir, grublotu savo kumščiu trinktelėjęs Jonui į krūtinę, drėbtelėjo:
- Tai ką, pacane, ar niekas negali tavęs padoriai aprengti? Kokie čia skarmalai ant tavęs?
Ir pakėlęs aukštyn ranką, vėl taikėsi skaudžiai kumštelti Joną, stengdamasis išprovokuoti muštynes. Tačiau Dilius tiesiog suakmenėjo, kai jo ir Jono žvilgsniai susitiko. Taip ir liko jis stovėti: sustingęs ir grėsmingai iškėlęs ranką, kaip kokia statula. Tą akimirką Jonas apsisuko ir nuėjo savo keliu, niekam netardamas nė žodžio. Šalia stovintieji iš nuostabos aiktelėjo. Visi žiūrėjo į suakmenėjusį Dilių, jausdami, kad mato neįprastą reginį. Po kurio laiko atsipeikėjęs, Dilius nedelsdamas pasišalino. Vienas iš berniukų prišokęs prie jo paklausė:
- Diliau, kas čia atsitiko? Ką tu pamatei? Aaaa?
- Varyk iš čia kanopas, snargliau, o tai... - žybtelėjęs akimis sušnypštė Dilius. Ir apsisukęs nusliūkino į savo klasę.
„Kas per velniava? Kas čia su manimi pasidarė? Nieko nesuprantu.“ – stengėsi atsiminti Dilius, tačiau beviltiškai.
Tačiau nei jis, nei kas kitas negavo atsakymo į šiuos klausimus. Ir, kad ir kaip būtų keista, po akimirkos, kitos visi kaip vienas, lyg burtų lazdelei mostelėjus, užmiršo šį įvykį.
Po kelių savaičių pamokos laikinai buvo sustabdytos. Kaip ir kiekvieną rudenį, taip ir šį moksleiviai išvyko į laukus padėti žemdirbiams nuimant derlių. Su jais vyko ir jų grupės vadovė ponia Gražina. Buvo kasamos bulvės. Traktorius, traukdamas bulvių kasimo mašiną, versdamas po dvi vagas, iškratydavo bulves ant žemės paviršiaus. Belikdavo jas tik surinkti. Dirbdamas jaunimas retkarčiais linksmai pašėliodavo. Jaunatviška energija tiesiog tryško iš jų stiprių krūtinių. Tačiau ne visi šie pašėliojimai baigdavosi smagiai. Kai kurie jaunuoliai taip susikirsdavo, kad konfliktas peraugdavo į muštynes.
Dažniausiai konfliktų iniciatorius buvo Dilius. Taip, tas pats nenuorama, kuriam visada niežėdavo nagai iškrėsti kam nors šunybę. Eilinį kartą nuramintas ponios Gražinos, Dilius dairėsi eilinės aukos. Netoliese jis pamatė dirbantį Joną su draugu. Diliaus mesta pirmoji bulvė skaudžiai pataikė į Jono kairę koją. Atsisukęs Jonas apsidairė aplinkui, bet, pamatęs, kad visi ramiai dirba savo darbą, vėl rinko bulves. Antroji bulvė atsimušė į nugarą, tačiau Jonas nekreipė dėmesio ir dirbo toliau. ,,Taip, taip, - pagalvojo Dilius, - per švelniai aš su juo, jeigu nekreipia jokio dėmesio, reikia pakutenti stipriau.” Susirado bulvės dydžio akmenį, apsidairė aplinkui, ar niekas nemato, ir atsivėdėjęs stipriai metė akmenį į Joną. Užuot pataikęs, akmuo, lyg atsimušęs į nematomą sieną, atsiradusią netoli Jono, vertikaliai krito į žemę. Išsprogusiomis iš nuostabos akimis Dilius žiūrėjo į Joną, negalėdamas suvokti ir suprasti to, ką matė. Atsipeikėjęs Dilius toliau rinko bulves ir širdo dėl nesėkmės. ,,Na negali to būti, - mąstė Dilius, - man, matyt, prasidėjo haliucinacijos, ko gero pavargau berinkdamas bulves, reikia dar kartą pabandyti“. Suradęs didesnį akmenį, Dilius iš visų jėgų sviedė jį į Joną. Ir - o siaube - akmuo, vėl lyg atsimušęs į nematomą užtvarą šalia Jono, dideliu greičiu skriejo atgal - tiesiai į Dilių, kuris išsigandęs krito ant žemės. Akmuo garsiai švilpdamas pralėkė pro Dilių, apsuko ore ratą ir, grįžęs prie mušeikos, smigo į žemę. Vos per sprindį nuo veido.
Kurį laiką Dilius gulėjo sustingęs. Kiek atsipeikėjęs apsidairė aplinkui, bet, pamatęs, kad niekas nekreipia į jį dėmesio, toliau rinko bulves, vis dar širsdamas ir galvodamas, kaip pakenkti Jonui. Tačiau tam įvykti buvo nelemta, nes Dilius atsidūrė ligoninėje. O buvo taip.
Po darbo dienos, lėkdamas savo motociklu Dilius, vis dar širsdamas ant Jono, mąstė, kaip jam pakenkti: „Tu matai, koks riešutėlis!.. ne tokius sutvarkiau...na imsiu ir paprasčiausiai pritrėkšiu jį šiuo motociklu kaip kokią blakę! Ir problemos kaip nebūta... kad jį kur griausmas! Skersai gerklės man stovi!“.
Vos tik spėjo jis šitaip pagalvoti, staiga, nesuvaldęs motociklo, posūkyje rėžėsi į pakelės medį, tačiau prieš pat susidūrimą jo kūnas stebuklingu būdu atsiplėšė nuo motociklo ir kaip strėlė nuskrido į šalį. Trumpam sustingęs vertikalioje padėtyje, Diliaus kūnas pamažu nusileido ant žemės. Taip jį ir rado: gulintį, be sąmonės, be menkiausio įbrėžimo. Jo motociklas subyrėjęs į šipulius. Tai nepaprastai nustebino gelbėtojus, kurie niekaip negalėjo paaiškinti šio reiškinio.
Gulėdamas ligoninėje Dilius pradėjo mąstyti, kodėl jam taip nesiseka. Noras keršyti dingo. Palengva Diliaus galvoje sklaidėsi piktos sutemos.


*******


Jonas jautė, kad jis ne vienas, kad kažkas saugo jį.
Kartą, eidamas bendrabučio koridoriumi, jis pamatė gulinčią 5 litų vertės metalinę monetą ir paėmė ją, galvodamas, kur ją išleisti. Netikėtai šalia išgirdo ramų, bet įtaigų balsą:
- Negali paimti, tai ne tavo pinigai. Paimsi - prarasi dešimteriopai.
Bet Jonas negalėjo atsispirti pagundai.
- Kas surado, tas ir gavo, - išraiškingai atsakė Jonas, kišdamas pinigus į kišenę.
- Su kuo čia dabar kalbiesi!? - Prabėgdamas pro šalį šūktelėjo jo kaimynas ir nurūko savo keliu, nesulaukęs atsakymo.
Tą pačią dieną Jonas išleido rastus pinigus. Po kelių dienų jis apie tai net neprisiminė. Savaitgalį jo grupė vyko į ekskursiją. Jonas pasiėmė su savimi 50 litų įvairioms išlaidoms, už pačią kelionę pinigai jau buvo sumokėti iš anksto. Po įdomios ekskursijos, kuri užėmė tik nepilną pusdienį, grupė ekskursantų užsuko į didžiulį prekybos centrą, kuriame pilna ne tik įvairiausių prekių, bet ir pramogų. Jonas panoro nusipirkti ledų, todėl kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę, tačiau pinigų ten nerado. Karštas raudonis išmušė Jono veidą, kai jis, apžiūrėjęs visus savo rūbus, nerado pinigų. 50 litų vertės kupiūra ištirpo tartum ledas ankstyvą pavasarį. Ir tik vėliau, jau važiuodamas namo, Jonas prisiminė rastus ir paimtus penkis litus. Ir paslaptingą balsą - prieštaraujantį bei perspėjantį.


*******


Netrukus baigėsi mokslas antrame kurse. Vasaros atostogos prabėgo taip žaibiškai, kad Jonas negalėjo pasakyti, ar jos iš viso buvo. Taip pat greitai kartu su šaltu rudeniniu vėju įsibėgėjo trečiasis kursas.
Ne tik savaitgaliais, bet ir eilinėmis dienomis, vakarais, kai visi darbai būdavo nuveikti, Jonas išeidavo į miestą. Aplankydavo ne vieną kino teatrą, susidomėjęs žiūrėdavo spektaklius, koncertus ar lankydavo parodas. Bet vieną vakarą į miestą išėjo norėdamas tik ramiai pasivaikščioti. Keliaudamas į miestą visada praeidavo pro bažnyčią. O šįkart, eidamas pro ją, jis kaip niekad pajuto didelę trauką užeiti į jos vidų. „O kodėl negaliu užeiti? Juk išėjau pasivaikščioti“, – tyliai mąstė sau Jonas, lėtai sukdamas bažnyčios link. Įėjęs į vidų pamatė, kad žmonių nedaug, suprato, jog vakarinės mišios jau seniai pasibaigusios. Apžiūrėjęs šventovėje kabančius didelius gražius paveikslus, Jonas atsisėdo ant suolo, esančio netoli altoriaus. Sukalbėjęs mintyse keletą maldelių, primerkęs akis Jonas mąstė apie gyvenimą, kasdieninius rūpesčius, apie tai, kas jo laukia ateityje. Tą akimirką visiškai netikėtai jis išgirdo tylią, švelnią vargonų muziką, kuri vis garsėjo. Pasigirdo choro giesmė. Bažnyčia prisipildė nuostabių, nežemiškų balsų. Jonas pajuto, kaip jaunatviškas nerimas ir nuovargis traukiasi iš kūno, o siela rimsta palaimoje. Ir tada nutiko nuostabus dalykas: vienu metu nuo staiga praūžusio paslaptingo oro gūsio užsidegė visos žvakės, esančios bažnyčioje. Žmonių nuostabai nebuvo galo, kai netikėtai visi išgirdo nuostabią choro giesmę, lydimą vargonų muzikos, lygiai tokią pat, kokią girdėjo ir Jonas. Tačiau niekas nesuprato, iš kur tai sklinda. Nematyti skaisčiai žybsintys ir spinduliuojantys žiburėliai nuo altoriaus pasklido po visą bažnyčią, sūkuriuodami virš maldininkų galvų. Visa tai matė ir Jonas, tik užmerktomis akimis. Jam labai norėjosi atsimerkti ir pasižiūrėti į šį grožį realybėje, tačiau nepajėgė, bijodamas išsklaidyti ramybę. Kai viskas nutilo, Jonas atsistojo, persižegnojo, mįslingai pažvelgė į altorių ir lėtai apsisukęs pasuko išėjimo link. Jis taip buvo giliai susimąstęs, kad eidamas nepastebėjo šalia klūpančių maldininkų, kurie žibančiais akių žvilgsniais lydėjo išeinantį Joną, žegnodamiesi ir tyliai melsdamiesi. Netrukus ir patys išskubėjo namo, nekantraudami pasidalinti matytais įspūdžiais su savo artimaisiais. Bet vos tik išėjo iš bažnyčios, užmaršties skraistė bematant ištrynė visus jų ką tik matytus ir patirtus vaizdus.
Ir ateityje, jausdamas dvasios nuovargį, Jonas visada užeidavo į Dievo namus...

******


Pasigirdo beldimas į duris.
- Įeikite! – nuskambėjo už buto durų moteriškas balsas. – Durys neužrakintos.
- Aaaaa, Jonas. Sveikutis. Užeik. Nagi, užeik, drąsiau, kol kas aš viena. Maniškiai išsilakstę savais reikalais.
Tai buvo Irena, išvaizdi, simpatiška moteris, viena iš nedaugelio mokykloje dirbančių žmonių, kurie niekada neatsisakydavo padėti Jonui. Jos dėka jis gaudavo ne tik moralinę, bet ir materialinę paramą, kadangi Irena buvo šios mokymo įstaigos profsąjungos komiteto pirmininkė.
- Gal išalkęs? – be skrupulų paklausė ji.
- Oi ne, labai ačiū. Aš sotus. Aš visiškai kitu reikalu, – bandė išsisukti Jonas.
- Gerai, gerai Joneli, neišsisukinėk. Juk tau ne pirmas kartas, kai pas mane ateini. Tu mane pažįsti. Aš tau sakiau, yra problema – ieškokis manęs bet kada ir bet kur: darbe ar namuose. Sėskis, tuoj kartu užkrimsim ir ramiai pasikalbėsime.
Irena pradingo virtuvėje ir po akimirkos jau abu pietavo.
- Na, dėstyk. – ramiai ištarė ji, kai po sočių pietų abu susėdo svetainėje.
- Jūs prašėte, kad aš nedelsdamas atneščiau jums nuotraukas, kai jas padarysiu, na prisimenate tą koncertą, vykusį prieš kelias savaites, kuriame jūs dainavote solo.
- Ach, taip, prisiminiau. O aš apie tas nuotraukas ir užmiršau. Nagi parodyk, ką tu ten turi? – susidomėjo Irena.
- Aš ir pagalvojau, sakau, šiandien penktadienis, ką čia lauksi iki pirmadienio. Užnešiu dabar, nes, kiek žinau, šį savaitgalį ruošiatės kažkur išvykti. Parodysite šias nuotraukas savo artimiesiems, gal kolegoms muzikantams, kas panorės, padarysiu daugiau. – dėstė Jonas, atsargiai dėliodamas ant staliuko atsineštas fotografijas.
- Ooooo! Visiškai neblogos. Didelės, gražios. Labai įdomiai padarytos. – žiūrinėjo vieną po kitos nuotraukas Irena. – Aš dar tokio stiliaus fotografijų nemačiau, tai nepaprastai įdomu. Būtinai parodysiu savo draugams, gal kas užsisakys kokią vieną kitą. Ačiū, kiek aš skolinga už jas?
- Nė kiek. Jūs dar ne tiek man padėjote. Ar užmiršote, kad prieš savaitę davėte man pinigų šių nuotraukų darymui? Nupirkau pakankamai fotopopieriaus, kitų
medžiagų, dar nemažai jų liko, galėsiu padaryti papildomų fotonuotraukų. Aš už darbą neimu. Džiaugiuosi turėdamas mėgstamą užsiėmimą, – nė nemirktelėjęs išdrožė Jonas.
- Supratau, su tavimi nesiginčysiu, bet, kad jau atėjai, tai turiu tau gerą naujieną. Vis tiek pirmadienį būtum sužinojęs, – priėjusi prie sekcijos, Irena ištraukė iš stalčiaus kažkokius popierius ir padėjo juos prieš Joną, – čia tau. Tai kelialapis į turistinę bazę Karpatų kalnuose. Pailsėsi, paslidinėsi. Taip nutarė profsąjungos komitetas. Su tavimi ten vyksta dar vienas vaikinukas, atrodo jo vardas Justinas. Papildomai už kelialapį ir kelionę mokėti nereikia. Ne už kalnų žiemos atostogos. Štai tau ir kalėdinė dovana. Na, ar priimi ją?
- Ačiū... labai ačiū jums, - susijaudino Jonas. - Kaip nepriimsi? Juk ne kiekvieną dieną byra dovanos, o ypač tokios. Tai pati geriausia kalėdinė dovana.

*******

Į kelionę vaikinai išvyko per žiemos atostogas. Dalį kelio skrido lėktuvu, kuriame jiedu susipažino su kitu vaikinu, pasivadinusiu Igoriu, kuris paaiškino taip pat vykstantis į tą pusę, žino kelią, todėl gali padėti vaikinams susirasti reikiamą bazę. Justinas pasikliovė naujuoju draugu, tačiau Jonas juo suabejojo, pernelyg jau lipšnus buvo tas Igoris. Kadangi artėjo vėlus vakaras, visi suprato, kad nesuspės laiku atvykti į reikiamą vietą, todėl buvo priversti ieškotis nakvynės vietos. Igoris nuvedė juos į vieną viešbutį, kuriame kiekvienas gavo po atskirą kambarį.
Kurį laiką visa trijulė Jono kambaryje draugiškai bendravo, aptarinėjo rytdienos planus. Staiga Jonas pajuto didelį nuovargį ir beprotišką norą miegoti.
- Justinai, aš jau nusikasiau, noriu pailsėti, siūlau skirstytis.
- Vaikinai, ar pablūdote!? Pažiūrėkite, kiek valandų, dar net vidurnakčio nėra! Ką, jūs čia miegoti atvykote !? Tuoj atnešiu buteliuką, pakelsime tonusą. Pamatysite, kaip gerai bus. – vos valdydamas savo karštą būdą kūrė planus Igoris.
- Mes važiuojame ilsėtis, kitų kraštų pamatyti, o ne girtuokliauti. Jei tau tai labai svarbu, tai eik kur nori ir svaiginkis. Aš noriu likti vienas ir niekas mano nuomonės nepakeis, – drėbtelėjo Jonas Igoriui. – O dabar atiaaa ! Iki rytojaus.
Tai taręs jis plačiai atvėrė savo kambario duris.
Pirmasis išlėkė Igoris, apsimestinai parodydamas esąs labai supykęs, net nepalaukęs Justino.
- Luktelėk, - pristabdė tarpduryje Justiną Jonas, – tu kaip nori, gali dabar eiti ilsėtis ar vėliau, aš tau netrukdysiu, tik noriu tave perspėti, kad saugotumeisi Igorio. Nuojauta man kužda, kad jo kėslai mūsų atžvilgiu yra blogi. Geriau nesileisk su juo į jokius debatus, užkalbės tau dantį. Nakčiai užsidaryk duris iš vidaus, tada ramiai miegosi. Iki.
Likęs vienas, Jonas užsirakino kambario duris , nusiprausė ir atsigulė. Miegas pakirto jį bematant.
Anksti ryte Joną pažadino stiprus beldimas į duris. Vos tik spėjo Jonas praverti duris, kai į vidų įlėkė Justinas. Jis buvo stipriai susijaudinęs.
- Kas atsitiko ? – užsimiegojusiu balsu paklausė Jonas.
- Jonai, mane apvogė ! – išpyškino Justinas.
- Kas ?
- Aš manau, kad tai padarė Igoris, nes , kai vakar vakare išėjome iš tavo kambario, jis užėjo pas mane. Pasakiau jam, kad einu miegoti. Jis atsakė, kad trumpai paklaus manęs kai ko ir išeis, aš negalėjau jam paprieštarauti, neatsilaikiau, pernelyg jau lipšniai jis kalbėjo. Aš net nenusirengęs priguliau ant lovos, jis atsisėdo šalia. Kiek laiko bendravome – nepamenu. Aš taip buvau pavargęs, kad atsijungiau iš karto, net durų negalėjau užsirakinti. Ryte atsibundu, žiūriu, kad mano kelioninis krepšys išverstas. Pasitikrinau daiktus. Neradau savo piniginės su visais ten buvusiais pinigais, adresų knygelės, kur buvau užsirašęs ir Igorio namų adresą, nežinia, ar jis tikras ... na, kiti daiktai lyg ir vietoje. Gerai, kad dokumentų dar nepavogė, čia dar daugiau problemų atsirastų.
- Tai kiek iš tavęs pavogė pinigų ?
- Apie 230 litų, visus iki vieno, neįsivaizduoju, ką dabar daryti ?! - nerimavo Justinas. – Kišenėje švilpauja vieni vėjai.
- O ką aš tau sakiau anksčiau ? Kad užsirakintum ! Justai, mes juk svetimoje šalyje. Reikia gi saugotis, maža kokių įtartinų tipų aplinkui gali sukiotis !
- Sakei, - nusiminė Justinas, - aš net negalvojau, kad taip gali atsitikti su manimi. Na, taip gerai tarpusavyje bendravome, pats matei, kelionėje mums daug padėjo. Atrodė visiškai normalus bičas.
- O man tas Igoris nuo pat pradžių nepatiko, kažkoks įtartinas, prilipo prie mūsų kaip kokia blakė, nors tu ką. Juk pats puikiai atsimeni, ką prieš išvažiuojant mums sakė Irena, kad būtume atsargūs , nesusidėtume su svetimais žmonėmis ir taip toliau. – porino Justinui Jonas. – Ačiū dievui, kad aš buvau užsirakinęs, o tai būčiau ir aš apšvarintas. Ką tada mums reiktų daryti ? Žodžiu taip, einame į policiją, kitos išeities nematau. Nors ir nedaug, bet aš dar turiu šiek tiek pinigų, pasispausime, kiek reikės aš tau jų paskolinsiu. Palauk, aš tuoj nueisiu pas viešbučio darbuotoją, paklausiu apie Igorį.
Po kurio laiko Jonas grįžo. Savo draugui jis pranešė, kad Igoris anksti ryte, apie ketvirtą valandą, susimokėjo už viešbutį ir išvyko nežinoma kryptimi.
Atsiskaitę su viešbučiu, vaikinai patraukė į policijos nuovadą. Jonas atidavė policijos inspektoriui neišryškintą foto juostą, kurioje buvo nufotografuotas Igoris, tai labai palengvino policijos darbą ieškant įtariamojo. Atlikę visus formalumus policijoje, abu draugai išvyko savo keliu. (Tik vėliau, po kelių mėnesių, Igoris buvo surastas. Pateikus kaltinimus jo byla buvo atiduota į teismą.)
Laikas turistinėje bazėje prabėgo puikiai. Slidinėjimas, kelių dienų turistinė kelionė po Karpatų kalnus, pokalbiai ir dainos prie naktinio laužo, daugelis kitų pramogų išjudino abu vaikinus, tai leido iš dalies užmiršti tai, kas atsitiko jiems kelionės pradžioje. Išvykdami jie buvo puikiai pailsėję ir laimingi.
Abu nutarė namo skristi lėktuvu, bus greičiau ir patogiau. Jonas, nuėjo prie kasų ir sužinojo artimiausio lėktuvo išvykimo laiką, jau norėjo nupirkti bilietus, tačiau sustingo kaip įbestas, nes visiškai aiškiai išgirdo jam vienam tegirdimą jau pažįstamą balsą:
- Skrisk kitu lėktuvu, vėlesniu laiku. Šituo lėktuvu skristi negalima.
Jonas nesiginčijo, net neklausinėjo, kodėl jis turi taip pasielgti. Nusipirkęs du bilietus vėlesniam laikui, nuskubėjo pas Justiną, kuris sužinojęs, kad jie išskrenda kitu lėktuvu leptelėjo:
- Tai kodėl ne dabar, o vėliau? Kam mums dar tiek laiko čia trintis?
- Nebuvo vietų, todėl nupirkau bilietus į kitą lėktuvą, - nenorėdamas aiškintis
atsikirto Jonas.
Abu draugai nuėjo į laukimo salę.
Jau po kelionės, dar aerouoste, keliautojai sužinojo, kad tas lėktuvas, kuriuo jie būtų anksčiau išskridę sudužo, taip ir nepasiekęs galutinio tikslo, žuvo visi keleiviai ir lėktuvo įgulos nariai. Justinas tiesiog žado neteko tai sužinojęs. Dar ilgai jis negalėjo atsipeikėti. O atsigavęs tepasakė:
- Žinai, Jonai ... mums nepaprastai pasisekė .... net labai pasisekė. Dėkokime likimui, kad likome gyvi.
- Ir tam, kuris mane saugo, - tyliai sušnibždėjo sau Jonas, kad neišgirstų šalia
sėdintis draugas.
... ir štai atėjo laikas, kada Jonas baigė žemės ūkio technikumą. Jis išvyko į paskyrimo vietą. Savo pirmąją darbovietę.


*******

Savo darbinę veiklą hidrotechnikas Jonas pradėjo vienoje iš žemės ūkio bendrovių. Jam priskyrė mechanizuotą specialistų grupę, kurios paskirtis – atlikti melioracijos darbus įvairiose šalies vietose. Jonas įsitikino, kad jam priskirti vyrai – tikri savo srities specialistai, tačiau kas trečias – alkoholio vergas. Jei dirbdavo vyrai, tai jau dirbdavo iki devinto prakaito, bet jei tik kokia proga pradėdavo gerti – darbas sustodavo kelioms dienoms. Tuomet žemelė linguodavo po vyrų kojomis. Jonui tapo aišku, kad kovoti su įsikerojusiu girtuokliavimu – bergždžias reikalas.
Bendrovės vadovas p.Algimantas – puikus žmogus. Jonas visada jautė jo dėmesį, sulaukdavo jo pagalbos. Tai jo dėka, Jonui buvo parūpintas vieno kambario tarnybinis butas - su visais patogumais visiškai naujame name. Gavo kreditą, kad galėtų baldų nusipirkti. Ponas Algimantas Jono grupei stengdavosi skirti pačius geriausius ir pelningiausius užsakymus.
Priešingybė buvo bendrovės vadovo pavaduotojas p.Šoklis. Visiems darbuotojams jis buvo kaip rakštis. Nuo jo dvelkė ledinis šaltis. Tai buvo toks žmogus, kuriam nerūpėjo svetimos bėdos. Iš jo niekada nesulauksi ne tik paramos, bet ir užuojautos. Bet koks jo atliktas darbas labiau panašėjo į destruktyvią, visa griaunančią veiklą. Norinčių jį sukritikuoti nebuvo, nes niekas nenorėjo pyktis su juo, tuo labiau prarasti savo darbo vietos dėl kokių nors smulkmenų. Šis žmogus tiesiog lipte prilipo prie Jono, stengdamasis jam pakenkti visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Dažnai tikrindamas jo grupės darbą, priekaištaudavo Jonui dėl menkiausių smulkmenų, nuolatos jį skųsdavo bendrovės vadovui, tikėdamasis, kad Jonas bus nubaustas. Tačiau p.Algimantas niekada nepasikliaudavo ta informacija, kuria buvo siekiama apjuodinti jo bendrovės darbuotoją. Esant reikalui, jis pats stengdavosi iki galo išsiaiškinti iškilusią problemą. Ponas Algimantas be reikalo nebausdavo savo pavaldinių, tam turėjo būti aiškus pagrindas. Savo pavaduotojui jis nurodė palikti Joną ramybėje. Matydamas, kad negali pakenkti Jonui, p.Šoklis dar labiau širdo, galvodamas, kaip eilinį kartą pažeminti jį vadovo akyse.
Kartą p.Šoklis išvyko vizituoti savo bendrovės brigadas, dirbančias įvairiose šalies vietose. Užsuko ir pas Joną. Ir kaip nudžiugo jo širdelė, kai pamatė, jog pusė jo brigados vyrų – girti kaip pėdai voliojasi žolėje.
- Tai ką, gilus antraktas tavo brigadoje? – koja sklaidydamas šalia esančius tuščius alaus ir vyno butelius, paklausė Jono p.Šoklis, mėgaudamasis matoma situacija. – Kaip manai, ar neapsiriko tavo vyrai sausindami ne žemę, o butelius? – Žinai, aš labai stebiuosi, kad tu dar blaivas, anksčiau prieš tave dirbęs brigadininkas buvo didelis stikliuko žinovas ir mėgėjas, tačiau jo tarp mūsų nėra. Tai mano nuopelnas. Bet nė negalvok, kad tau pasiseks šį kartą išsisukti, aš tuo tikrai pasirūpinsiu.
Ir nieko daugiau nesakęs Jonui, apsisuko ir nuėjo prie automobilio.
Pakeliui netyčia susidūrė su vienu darbuotoju iš Jono brigados. Tas vos laikėsi ant kojų, nors jo liežuvis dar nebuvo visiškai sustingęs.
- Aaaaaa! Ponas Šoklis! – garsiai žagtelėjęs išlemeno jis. – Labai malonu. Kur šokuojate? Neskubėkite! Mes jūsų labai laukėme.... reeiškiaaa, taip sakant ... aaaa ... vyrų pageidavimu ... gal prisijungsite prie mūsų? O gal mes per prasti? Nekreipkite į vyrus dėmesio. Taip jau yra ... reiškiaaaa ... vis tiek vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers. Na, mūsų vyrai, kaip matote, neatlaikė – keberiokšt. O žemė - vietoje! Reiššškiasiii, taip sakant ... gerai ją sausiname! Ar ne?
Tačiau p.Šoklis nieko neatsakė. Piktai dėbtelėjo į vos bepastovintį vyriškį, sėdo į tarnybinį automobilį ir nurūko pas viršininką. Uždusęs įlėkė į jo kabinetą ir šūktelėjo:
- Koks siaubas jūs tik pagalvokite! Jo brigadoje, visi vyrai girti, pievoje voliojasi, niekas nedirba!
- Kokioje brigadoje? Kokie vyrai? Kas nedirba? – sunerimęs paklausė
p.Algimantas.
- Taigi to, šito giiii ... - stengėsi užbaigti frazę p.Šoklis, bet netikėtai užspringo
ir čia pat be sąmonės sukniubo ant grindų.
Tik po trijų dienų, gulėdamas ligoninės reanimacijoje, p.Šoklis atsigavo iš komos, tačiau nieko negalėjo prisiminti: kas jam buvo nutikę ir dėl kokios priežasties jis atsidūrė ligoninėje. Gydytojai padarė daugybę tyrimų, ištyrė visą jo organizmą, bet, neradę jokių sutrikimų, išleido jį iš ligoninės.
Bėgo dienos, mėnesiai. Pusantrus metus padirbėjęs pirmoje savo darbovietėje, Jonas buvo pakviestas atlikti privalomą karinę tarnybą. Po poros metų grįžęs į savo gimtinę sužinojo, kad buvęs jo viršininkas p.Algimantas tapo žemės ūkio viceministru, o vadovavimą perėmęs p.Šoklis galutinai sužlugdė verslą. Jo valdoma bendrovė prie bankroto ribos, todėl Jonas nutarė nebegrįžti į savo ankstesnį darbą.


*******


Dar nuo vaikystės Jonas troško susieti savo likimą su kinu, nutarė pasukti šiuo keliu. Įstojo į kino technikos mokyklą, norėdamas išmokti dirbti su profesionalia kino filmų rodymo technika. Nuvykęs į netoliese esantį didmiestį, priėmimo komisijai pateikė savo asmens dokumentus. Buvo pakviestas asmeniniam pokalbiui su šios mokyklos direktoriumi.
- Iš visų kandidatų, norinčių mokytis mūsų mokykloje, tu vienintelis esi
po karinės tarnybos, visi kiti atėjo pas mus iš karto po vidurinės mokyklos. Žinai, Jonai, nenoriu moralizuoti, nes tai tikrai kartais užknisa, bet manau, būsi pavyzdys kitiems, - neskubėdamas ir rinkdamas žodžius kalbėjo direktorius, tėviškai atlaidžiu žvilgsniu tyrinėdamas Joną. – Žinome tavo padėtį, skiriame tau bendrabutį be eilės nemokamai. Gausi valstybinę stipendiją. Aišku, jos gali neužtekti, manau, ką nors šiuo klausimu sugalvosime. Jei ateityje turėsi kokių nors klausimų, drąsiai gali bet kada ateiti pas mane. O dabar linkiu sėkmės.
Apsigyvenęs mokyklos bendrabutyje ir susipažinęs su savo kambario draugais, Jonas tiesiu taikymu išlėkė į miestą. Žingsniuodamas pėsčiųjų alėja, pasuko vieno kino teatro link, o jų, netoli naujosios mokyklos, buvo net trys. Pažiūrėjęs naujausią kino filmą, dar kiek pavaikštinėjęs po vakarinį įvairiomis spalvomis spindintį miestą, Jonas grįžo į bendrabutį. Miegas kaip saldus vaistas akimirksniu apgaubė visą kūną.
Po kelių dienų prasidėjo studijos kino technikos mokykloje. Ši mokykla, kurią vietiniai gyventojai vadino „Holivudu“ , buvo vienintelė tokios paskirties mokslo įstaiga
visoje šalyje. Paskaitos buvo nepaprastai įdomios, be teorinių dalykų buvo daug praktinių užsiėmimų, nemažai laboratorinių darbų. Specialiuose kabinetuose stovėjo įvairių
modifikacijų stacionarūs kino projektoriai, kurie mažuose ekranuose atgaivindavo įvairius, Jonui seniai jau matytus kino filmų siužetus.
Jono buitis buvo nelengva. Gaudamas tik 30 litų stipendiją, jis vargiai sudurdavo galą su galu. Ir čia jis laikėsi tik savo draugų dėka. Pagrindinis jų atsivežtas maistas: bulvės, rauginti agurkai, įvairios uogienės, rūkyti lašiniai, dešros ir kumpiai. Kad ir kaip stengėsi Jonas susirasti papildomą darbą, visos paieškos baigdavosi nesėkme.
Praslinko keli mėnesiai. Kartą, pertraukos tarp pamokų metu, Joną pakvietė pas mokyklos direktorių.
- Na, tai kaip sekasi mokslai ? Gal turi kokių pageidavimų ? – pasisveikinęs su Jonu , tarė direktorius. – Žinai, nors ir nelengva buvo tai padaryti, radau aš tau darbą.
Yra sanitaro vieta greitosios medicinos pagalbos stotyje, bet darbas tik naktimis, kartais reikės dirbti išeiginėmis dienomis, juk paprastomis dienomis negali dirbti, reikia ir mokytis. Šiame darbe žada duoti 70 litų dydžio mėnesinį atlyginimą. Aišku, tai – nedideli pinigai, bet prie tavo stipendijos šiokia tokia paspirtis. Manau, turėtum išgyventi. Tai kaip? Sutinki?
- Mielu noru, jokių problemų. Juk kito pasirinkimo šiuo metu aš neturiu, –Jonas nedelsė atsakyti. – Labai ačiū jums ponas direktoriau, už šį rūpestį. Stengsiuosi jūsų neapvilti.
- Štai tau raštelis su šios įstaigos adresu. Dar šiandien, sakyčiau, tuoj pat turi ten nuvykti. Aš perspėjau tavo dėstytojus, kad šios dienos pamokose tavęs nebus. Nuvykęs prisistatyk vyriausiajai stoties administratorei. Ji pasirūpins tavo priėmimu į darbą. Tiesa, nunešk jai šokoladinių saldainių dėžutę, kuo geresnę. Taip reikia. Na, viskas, keliauk, sėkmės tau! – instruktavo Joną mokyklos direktorius.
Negaišdamas laiko Jonas nuvyko nurodytu adresu. Pasibeldęs įėjo į administratorės kabinetą.
- Laba diena, aš esu Jonas iš „Holivudo“, oi atsiprašau, iš kino mechanikų mokyklos. Aš dėl darbo. Mane rekomendavo mūsų mokyklos direktorius, – nedrąsiai, bet aiškiai tardamas žodžius, prabilo Jonas ir toliau liko stovėti kaip įbestas.
- Koks Jonas? Koks darbas? Kokia čia ta tavo mokykla? – susierzinusi greitakalbe sutarškėjo administratorė.
- Ach, taip ! – susigriebė išraudęs Jonas. Ir ištraukęs didelę šokoladinių saldainių dėžutę padavė už stalo sėdinčiai poniai. – Atleiskite, čia jums.
Paėmusi saldainių dėžutę, įdėmiai ją apžiūrėjusi, ponia pralinksmėjo ir burbtelėjo sau po nosimi:
- Va, matai gi, ir su likerio įdaru! Ieškojau sau panašios, bet niekur neradau. Šiais laikais tai – deficitas! – dar kiek pastudijavusi ant dėžutės esančius įrašus, jau atlaidžiau pasakė:
- Taip ir reikėjo sakyti, kad nori pas mus dirbti. O tai stovi čia, supranti, kaip stulpas, triniesi, aiškini kažką nesuprantamo. Pats nežinai, ko nori. Taigi, mano vardas panelė Barborita. Šiaip jau į sanitaro pareigas mes priimame tik medicinos mokyklos studentus, toks jau valdžios nurodymas. Bet tau darome išimtį! Aš labai gerai pažįstu jūsų mokyklos direktorių, jis man apie tave jau kalbėjo. Dirbsi kas antrą naktį, kol kas važinėsi su vaikų brigados medikais, vėliau žiūrėsime... Ir įsikalk sau į galvą: jeigu susimausi – išspirsiu lauk!
Sutvarkęs dokumentus dėl įsidarbinimo, Jonas sugrįžo į bendrabutį.
Po kelių dienų jis pradėjo dirbti greitosios pagalbos stotyje sanitaru. Po dieninių pamokų „Holivudo“ mokykloje, paruošęs pamokas, vakare, skubėdavo į savo naująjį darbą. Pamažu susipažino su kolektyvu. Į iškvietimus jis važiuodavo su daktare arba medicinos felčere. Pačiam tekdavo tampyti sunkų, metalinį medicinos krepšį, padėdavo medicinos darbuotojams atlikti nedidelius ir nesudėtingus darbelius. Praėjus mėnesiui, Jonas buvo perkeltas į kitą medicinos brigadą, kuri važiuodavo pas suaugusius ligonius. Čia jis išmoko leisti vaistus, paruošti ir užrašyti širdies elektrokardiogramą.
Dar po poros mėnesių Jonas buvo perkeltas į specializuotą sustiprintą brigadą. Joje visada būdavo daktaras, medicinos felčeris ir sanitaras. Šios brigados važinėdavo į sudėtingesnius iškvietimus. Jų būdavo įvairių. Viename – apdegęs butas. Juodame nuo smalkių kambaryje stovėjo sudegusi lova su žmogaus palaikais, čia daktarui belikdavo konstatuoti nukentėjusiojo mirtį. Ne ką geresnė situacija, kai reikėdavo vykti į avarijos vietą gatvėje, gerai, jei dar būdavo galimybė padėti nukentėjusiems, bet kartais medikų pagalbos jau nebeprireikdavo. Nebepataisomai sudaužytos mašinos, sumaitoti žmonių kūnai ir jų dalys likdavo gulėti tose pačiose mašinose arba tiesiog gatvėje. Toliau savo darbą dirbdavo policija.
Naktimis, kai nebūdavo iškvietimų, Jonas išsitiesdavo ant specialaus gulto, tuomet būdavo galimybė šiek tiek pailsėti, kol vėl prireikdavo vykti į eilinį iškvietimą. Taip, po naktinio darbo, pusiau neišsimiegojęs, Jonas eidavo į pamokas, o po jų retai kada vakarais išeidavo į miestą, bet dažniausiai pavargęs eidavo anksčiau miegoti.
Tą įsimintiną dieną pradėdamas darbą savo pamainoje, Jonas tiesiog nustebo, kai iškvietimai pasipylė vienas po kito. Kartais iškvietimus medicinos brigados gaudavo tiesiai per radijo ryšį, net nespėjusios grįžti į stotį. Tokio didelio darbo krūvio nepamena net senbuviai darbuotojai. Darbo įkarštis atlėgo tik po vidurnakčio. Pailsėti ir ištiesti pavargusias kojas Jonas tegalėjo tik apie pirmą valandą nakties. Deja, tai buvo tik trumpalaikis atokvėpis. Snausdamas Jonas pajuto, kaip kažkas judina jį už kojos. Praplėšęs akis ir pakėlęs galvą pamatė, kad jį budino medicinos felčerė Kristina:
- Greitai stokis ant kojų, turime skubų iškvietimą, jau antra valanda nakties.
- O kas atsitiko? – mieguistu balsu išlemeno Jonas.
- Kažkokia moteris priešinfarktinėje būsenoje. Sunkus atvejis. Greičiau. Skubam. Padėk man. Paimk medicininį krepšį.
Greitosios pagalbos mašina be garsinio signalo tik su įjungtais mirksinčiais šviesos signalais išlėkė į tylų naktinį miestą. Pasakiusi iškvietimo adresą vairuotojui, daktarė paklausė felčerės:
- Kristina, ar papildei medicinos krepšį naujais vaistais? Šiandien juk
daug darbo turėjome.
- Taip. Dar gavau papildomą kiekį visiškai naujų deficitinių vaistų. Viskas tvarkoje. – atsakė Kristina.
- Jonai, nešiojamą kardiografą paėmei? Juk senasis aparatas dar šiandien sulūžo. – susirūpinusi toliau klausinėjo daktarė.
- Paėmiau, daktare. Šiandien gavau naują kardiografą, štai jis, – rodydamas ranka į aparatą atsakė Jonas.
Greitoji, mirksėdama savo mėlynais švyturėliais, lengvai ir greitai slydo miesto gatvėmis. Pagaliau, atvykusi nurodytu adresu, sustojo. Kieme, prie vartų, medikus pasitiko pagyvenęs vyriškis. Visi įėjo į namo vidų. Ligonė, vidutinio amžiaus moteris, gulėjo lovoje ir sunkiai šnopavo. Paklausiusi širdies darbo ritmą, gydytoja skubiai davė nurodymus:
- Jonai, kardiografo neprireiks, viskas aišku, kuo greičiau atnešk neštuvus.
Išbėgdamas iš kambario, Jonas spėjo išgirsti, kaip gydytoja liepė Kristinai suleisti kažkokių vaistų. Netrukus ligonė buvo įkelta į greitosios pagalbos mašiną, kuri lengvai manevruodama lėkė miesto gatvėmis ligoninės link.
- Povilai, - kreipėsi į vairuotoją gydytoja, - jei reikės įjunk ir garsinį signalą,
sunkus ligonis, ekstra atvejis, turime nedaug laiko, todėl negalime lūkuriuoti prie raudonos šviesoforo šviesos.
Greitukė kaip paukštis skrido tuščiu naktiniu miestu, retkarčiais prasilenkdama su pavieniais taksi automobiliais.
Netikėtai priešais ją iš kažkur atsirado lengvoji mašina, įtartinai vinguriuojanti ir nepraleidžianti greitosios.
- Po galais, - susinervino Povilas, - ar jam vietos maža tokioje plačioje gatvėje?
Trumpam įjungta kaukianti sirena išgąsdino lengvosios vairuotoją, šis pasimetęs pasuko savo mašiną į kelkraštį ir sustojo.
- Nieko nebus, galime nesuspėti, - nuolat kontroliuodama ligonės būklę, ištarė gydytoja.
Ir tada visiškai netikėtai Jonas išgirdo jam vienam tegirdimą jau pažįstamą,
ramų balsą:
- Iškelk savo dešinę ranką virš ligonės kaktos.
Tik spėjo Jonas tai padaryti, kai iš jo delno į ligonės kūną pradėjo tekėti nematyta, pulsuojanti, nuostabios spalvos nežemiška šviesa, kuri judėjo sinchroniškai su rankos judesiu nuo ligonės galvos iki pat jos širdies. Apsukęs savo delną tris kartus aplink širdį, kurį laiką palaikė jį virš ligonės širdies. Po akimirkos įstabi šviesa dingo Jono rankoje. Ligonė nurimo ir bematant užmigo. Visi kiti, iki šiol stebėję šį jiems neįprastą reginį, nustebę ir nepajėgdami ištarti nė vieno žodžio, žiūrėjo į Joną. O šis, šypsodamasis ir ranka braukdamasis prakaitą nuo kaktos, tarė:
- Viskas gerai. Liga pasitraukė. Ji gyvens, tik miegos kiek ilgiau nei įprasta. Dabar jai reikia atgauti jėgas.
Bet, vos tik mašina sustojo , visi kaip vienas bematant užmiršo ką tik regėtą įvykį, lyg jo ir nebūtų buvę, o miegančią ligonę išsivežė ligoninės medikai.
Bėgo dienos. Atskrido šiltas, saulėtas pavasaris. Dar mėnuo, kitas ir išlaikę baigiamuosius egzaminus, pasičiupę į rankas diplomus, visi išsibarstė po plačią šalį.

*******

Atlėkusi spindinti vasarėlė tai laikas, per kurį Jonas turi pasiruošti stojamiesiems egzaminams į kino institutą. Norint laikyti egzaminus, reikia praeiti išankstinį konkursą, todėl, išsiuntęs savo konkursinius darbus, Jonas ruošėsi stojamiesiems egzaminams. Ir čia jam nemažai padėjo p.Aldona. Taip, ta pati jo baigtos pagrindinės mokyklos direktorė. Dar jis įsidarbino vaikų poilsio stovykloje, toje pačioje, kurioje retkarčiais tekdavo jam padirbėti vasarą, kai mokėsi žemės ūkio mokykloje. Stovyklos viršininkas p.Aleksandras mielai priėmė Joną, žinodamas, kad su juo nebus jokių problemų. Šį kartą Jonas turėjo ne tik daryti fotonuotraukas stovyklai, vesti vaikams foto būrelį, padėti fizinio lavinimo vadovui ir panašiai, bet ir būti plaukymo vadovu. Kiekvieną rytą vaikai, pamatę Joną, vienas per kitą klausinėdavo:
- Vadovas, ar šiandien maudysimės?!
- O ar mane nufotografuosite šokantį į vandenį?!
- Kiek kartų šiandien maudysimės?!
- Ar aš galėsiu nardyti?
Tyras miškų oras, įdomus darbas su vaikais - tai pačios geriausios sąlygos, norint atsigauti po mokslo ir įtempto naktinio darbo greitosios pagalbos stotyje.
Tik sapnai Jonui neduodavo ramybės. Košmariškų sapnų po truputį mažėdavo, atsirasdavo kitokio turinio sapnai: matydavo save skraidantį aukštai virš žemės, kartais jis skraidydavo nematytais lėktuvais, įvairiais kosminiais aparatais. Daugelį sapnų jis užmiršdavo, o aiškiai prisimindavo juos tik tada, kai jo gyvenime įvykdavo tai, kas atitikdavo sapnų turinį. Jonas aiškiai suprato, kad palaipsniui sapnai tampa pranašingais.
Tik po penkių savaičių Jonas gavo neigiamą atsakymą iš kino instituto. Deja, jo svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Pasirodo, jis nepraėjo konkurso, todėl jam neleista laikyti stojamųjų egzaminų. Jonas suprato, kad kelias į kiną jam užsidarė visiškai tuomet, kai pabendravo su vienos filmavimo grupės režisieriumi, kuris tuo metu filmavo jų stovykloje apie vaikų sportą. Pasiekti norimą tikslą aplinkiniu keliu, reikėjo mažiausiai septynerių metų. Tačiau šio laiko Jonas neturėjo.
Jis ir toliau liko dirbti vaikų poilsio stovykloje, laukdamas naujų darbo pasiūlymų, kadangi jau buvo paskelbęs internete savo duomenis.

******

Praslinkus savaitei per vieną vaikų sporto šventę suskambėjo Jono mobilusis telefonas.
- Klausau jūsų, – automatiškai atsiliepė Jonas, net nepažiūrėjęs, koks abonentas jam skambina.
- Laba diena, - pasigirdo malonus vyriškas balsas, – ar aš kalbu su Jonu?
- Taip.
- Jums skambina apsaugos firmos „Sirena“ direktoriaus pavaduotojas p.Minijus.
- Malonu, įdėmiai klausau jūsų, – sukluso Jonas.
- Mes turime jums pasiūlymą įsidarbinti apsaugos darbuotoju mūsų apsaugos tarnyboje. Ar jums tinka šis pasiūlymas?
- Taip. Aš pasiruošęs šiam darbui, – nedelsė Jonas.
- Gerai, ateinantį pirmadienį devintą valandą ryto laukiu jūsų savo kabinete adresu: Ateities g.3. Neužmirškite atsinešti asmens dokumentų.
- Supratau, būsiu paskirtu laiku, – atsakė Jonas, visas nukaitęs dėl nelaukto pasiūlymo.
Po kelių dienų nurodytu adresu susirinko nemažas būrys būsimų apsaugos darbuotojų.
- Na ką gi, matau, kad susirinko visi, laiko turime nedaug, todėl nedelsdami ir pradėsime. – prabilo apsaugos firmos „Sirena“ direktorius p.Aloyzas. – Įsitikinęs, kad pagal turimus anketinius duomenis atsirinkome geriausius kandidatus į apsaugos darbuotojus. Saugosite gamyklą „Decibelas V&A“. Ji gamina buitinę ir profesionalę audio ir video aparatūrą. Ši technika čia tik surenkama, nes pagrindinės detalės siunčiamos iš užsienio. Pageidauju, kad darbą atliktumėte gerai. Netoleruosime darbo taisyklių pažeidimų, girtavimo darbo vietoje, pasišalinimo iš darbo vietos be leidimo ir panašiai. Visus klausimus sprendžiate su mano pavaduotoju p.Minijumi. Kol kas tiek. Visiems sėkmės. Tikiuosi dar susitikti.
Išvykus p.Aloyzui, susirinkimą tęsė p.Minijus.
- Dirbsite kas ketvirtą parą po tris žmones pamainoje. Specialius rūbus gausite vėliau, dabar pildysime dokumentus dėl priėmimo į darbą. Šią savaitę jums bus organizuojami specialūs apsaugos darbuotojų kursai, po jų gausite pažymėjimus iš policijos, kad galite naudoti tarnybinį ginklą. Smulkmenos darbo procese. Iškilus bet kokiems darbiniams klausimams kreipkitės tik į mane.
Jau kitą dieną vyrai priiminėjo objektą iš kitos apsaugos firmos.
- Ooo, Jonas! – sveikindamasis sušuko Albertino. – Kokie vėjai tave čia atpūtė?
- Taigi matai, dirbsiu čia apsaugos darbuotoju. – nustebęs sveikinosi su savo draugu Jonas. – O tau, kaip matau, paskutinės darbo minutės šioje gamykloje. Kiek laiko čia dirbai?
- Beveik penkerius metus.
- Na ir kaip? Įmanoma dirbti?
Pats pamatysi. Tik neturėk iliuzijų dėl ilgalaikio darbo, – tyliai porino Jonui Albertino. – Nei jūs pirmi čia, nei paskutiniai. Mes irgi galvojome, kad ilgai čia dirbsime, kai prieš penkerius metus priėmėme šią gamyklą iš kitos apsaugos firmos.
- O tai kas čia negerai buvo? Kokios problemos? – sunerimo Jonas.
- Sakau tau, pats pamatysi. Žinai, kai norima kuo nors atsikratyti, tada pradedama knistis prie įvairiausių smulkmenų, taip kad sėkmės tau, Joneli, ir iki! Jei bus lemta, tai dar pasimatysime.
Vienoje pamainoje kartu su Jonu dirbo dar du apsaugininkai – Egidijus ir Šarūnas. Pamažu, diena po dienos vyrai įėjo į savo darbo ritmą. Pirmosios dvi savaitės praėjo be jokių problemų. Tačiau trečiosios savaitės pradžioje vyrai pajuto tikrąjį savo darbo skonį.
Vieno budėjimo metu po vidurnakčio suskambėjo apsaugos posto telefonas.
- Apsauga, – atsiliepė Egidijus.
- Čia antrojo surinkimo cecho meistrė Inga, – pasigirdo telefono ragelyje nerimastingas moteriškas balsas, – vyrai, skubiai prašome jūsų pagalbos, pas mus muštynės!
- Supratome, tuoj būsime.
- „Trečiasis“ aš „Antras“, – nuskambėjo radijo ryšiu Egidijaus balsas.
- „Trečias“ klauso, – atsiliepė Jonas.
- Antrame surinkimo ceche konfliktas, skubiai prašo mūsų pagalbos.
- Supratau, lekiu, – trumpai atsakė Jonas ir nuskubėjo į įvykio vietą.
Ir vos tik Jonas įžengė į cechą, kaip jį užsipuolė būrelis čia dirbančių moterų.
- Kai reikia jūsų pagalbos, tai jūsų nėra, o taip tai priekabiai tikrinate mus po darbo išeinančias iš gamyklos, ar ko nors neišsinešame! Ar galima normaliai dirbti, kai čia tokie dalykai darosi!?
- Palaukite, nusiraminkite, – ramino įsiaudrinusias moteris Jonas. – jūs puikiai matote, kad iš karto atėjome, kai mums pranešė apie konfliktą. Kas čia atsitiko?
- Štai, va šitas, prisilakęs kaip paršas, neaišku dėl ko, sumušė šitą vaikinuką! – viena kitą nustelbdamos piktai aiškino moterys, pirštais rodydamos į savo bendradarbius vyrus.
- Gerai, ačiū, išsiaiškinsime, – ramiai atsakė Jonas, eidamas prie nukentėjusiojo, kuris laikė prispaudęs prie savo nosies medicininį tamponą.
- Ar jums iškviesti greitąją medicinos pagalbą?
- Ne, nereikia, man jau geriau. Aš jau paskambinau savo tėvui, jis tuoj bus čia. Mes patys nuvažiuosime į ligoninės priimamąjį.
- Kas tarp jūsų atsitiko?
- Aš ir pats nežinau, dėl ko jis prie manęs prikibo. Pertraukos metu, kai aš valgiau naktipiečius, prie manęs priėjo štai šitas vyriškis, – parodė jaunuolis į įtariamąjį, - nieko nesakęs jis sudavė man į veidą, paskui į krūtinę. Jei ne mano kolegos, kurie mane apgynė, tai nežinia, kas iš manęs būtų likę.
- Aišku. Pasiimkite asmeninius daiktus ir laukite tėvo prie apsaugos darbuotojo pirmajame poste, – tarė Jonas nukentėjusiajam ir tuoj pat radijo ryšiu išsikvietė kitą apsaugos darbuotoją.
Jonas pasuko prie konfliktą sukėlusio vyriškio. Šis visa galva buvo mažesnis už Joną, tačiau tvirto sudėjimo, todėl, pamatęs einantį į jo pusę apsaugos darbuotoją, aiškiai užėmė gynybos poziciją, duodamas suprasti, kad su juo menki juokai.
- Jūs manęs nepaimsite, galite net nebandyti, nes kaip tvosiu štai šituo daiktu, tai žinosite, prieš ką einate, – vos apversdamas liežuvį prabilo vyriškis, nuo kurio dvelktelėjo stiprus alkoholio kvapas. Jo rankose vartėsi stora, ilga, metalinė liniuotė.
- Nusiraminkite, niekas nesiruošia jūsų liesti, – ramino konfliktuojantį vyriškį Jonas ir, sustojęs nuo jo saugiu atstumu, atidžiai stebėjo, pasiruošęs atremti bet kokį netikėtą jo išpuolį. – Ar galite ramiai paaiškinti, kas čia atsitiko?
- Va, va, šitas pienburnis labai daug šneka, aš jam ir vožtelėjau, kad užčiauptų savo srėbtuvę. Ir dar vožtelėsiu, jei reikės, – paaiškino vyriškis, pirštu rodydamas į išeinantį iš cecho jaunuolį, o kitoje rankoje vis dar laikydamas sunkią geležinę liniuotę.
- Gerai, gerai, supratau jus, viskas bus gerai, tik nusiraminkite, – tepasakė Jonas ir nuėjo pasitikti savo kolegos.
- Šarūnai, – tarė jam Jonas, kai šis pasirodė ceche, - šį girtą vyriškį reikia išvesti iš cecho, nes jei jį čia paliksime, tai turėsime dar didesnių problemų. - Ką jis prisidirbo?
- Sumušė savo kolegą, kol kas neaišku už ką. Pasižiūrėk į jį, matai, kokia poza stovi? – parodė Jonas žvilgsniu į įtariamąjį, – Jis pareiškė, kad mes taip lengvai jo neišvesime. Žinai, manau, kad be policijos mes neišsiversime. Kaip manai?
- Savaime aišku, - net neabejodamas tarė jis išsitraukęs mobilųjį telefoną, – tuoj pat aš jiems ir paskambinsiu.
Gavę telefonu patvirtinimą, kad policija jau vyksta, apsaugininkai priėjo prie agresyviai nusiteikusio vyriškio.
- Palikite liniuotę ir prašome eiti su mumis. Pažadu, kad viskas bus gerai, jei darysite tai, ko mes prašome. – kreipėsi į vyriškį Jonas.
- O aš irgi daugiau nekartosiu! – užsiuto vyriškis, paveiktas eilinio pykčio priepuolio. – Tik pabandykite mane paliesti, kaipmat suknežinsiu jums makaules!
Ir vos tik jis užsimojo metaline liniuote norėdamas suduoti pirmąjį smūgį, tą pačią akimirką sustingo kaip stabo ištiktas.
Ceche pasigirdo nuostabos šūksniai:
- Jūs tik pažiūrėkite! Kas čia per monai!?
- Neįtikėtina!
- Ar taip gali būti?!
- Sustingo kaip granitas!
- Gal jis numirė? – paklausė kažkas iš susirinkusiųjų.
- Na jau tikrai ne! – atsakė kažkas. – Jei numirtų, tai nuvirstų, o dabartės stovi kaip kokis paminklas ir tiek. Gal, sakau, amo neteko?
Visų akys nukrypo į sustingusį vyriškį su iškelta rankoje sunkia metaline liniuote, kurią ištraukusi kažkokia nematoma jėga nusviedė toli, į patį cecho galą. Kol visi netekę žado spoksojo į sustingusį savo bendradarbį, apsaugininkai ramiausiai išnešė jį iš gamyklos.
- Gal iškviesime medikus? – pasiūlė Šarūnas. – Matai, visas paralyžiuotas, kaip kokia vaškinė statula, ne tik kad nekalba, bet ir nemirksi .
- Nereikia, – tarė Jonas, – pamatysi, vos tik atvyks policija ir jis atsigaus. Ooo, štai ir ji.
Vos tik į gamyklos vestibiulį įžengė policijos pareigūnai, paralyžiuotasis akimirksniu atsigavo.
- Kas su manimi atsitiko? – vis dar vos apversdamas liežuvį stebėjosi šis. – Kodėl aš čia, o ne ceche?! O kur mano liniuotė?!
- Na nusiramink, nešūkauk. Kodėl tu čia, tai tau geriau žinoti, – atsakė policininkai, dėdami antrankius ir išsivesdami.
- Nukentėjusysis jau bus ligoninėje, – šūktelėjo išeinantiems pareigūnams Jonas.
- Žinai, Jonai, jei mums tik pradėjus šį darbą tokie dalykai čia dedasi, tai kas bus vėliau? – dėstė savo samprotavimus Šarūnas po to, kai viskas aplinkui aprimo.
- O kaip tau atrodo? – klausimu į klausimą atsakė Jonas. – Manai, čia rojus? Pati cecho meistrė sakė, kad kai šis vyriškis būna blaivus, tai jis tiesiog nepamainomas,
auksinis žmogus, o kai pasigeria, tai jam jūra iki kelių. Ir tokių kaip jis ne vienas, bet ir nepasakysi, kad dauguma.
- Na, jei tokių panašių atvejų bus ir daugiau, tai man to jau per daug. Manau, kad aš ne savo rogėse, reikės pagalvoti apie normalesnį darbą, – užbaigė pokalbį Šarūnas, kuriam neilgai teko laukti pokyčių. Jau po mėnesio jis gavo gerą pasiūlymą dirbti vadybininku vienoje iš puikiai dirbančių firmų. O tokie žmonės kaip Šarūnas tuo metu buvo ieškomi su žiburiu, kadangi jis turėjo ne tik gerą išsilavinimą, bet ir puikiai kalbėjo įvairiomis užsienio kalbomis.
Vietoje Šarūno apsaugininku tapo Robertas. Dar daug darbuotojų pasikeitė kitose pamainose per artimiausius kelis mėnesius, bet ši trijulė – Egidijus, Jonas ir Robertas liko nepasikeitusi.
Darbas nebuvo sudėtingas. Kas kelios valandos vyrai keisdavo vienas kitą. Didžiausias šurmulys ir judėjimas buvo pirmame poste. Pro jį vaikščiodavo ne tik gamyklos darbuotojai, bet ir klientai, svečiai,.
- Ar ponas Šatris savo kabinete? - išgirsta Jonas įprastą klausimą ir nužvelgia šalia stovintį pagyvenusį gamyklos darbuotoją, rodantį jam savo leidimą.
- O kas tas ponas Šatris? Ar jis koks nors čia dirbantis administratorius, ar šiaip koks darbuotojas? Mes dar neseniai dirbame, todėl nespėjome visų pažinti, – atsakė Jonas.
- Mano kolegos vadina jį gamyklos strategu, jis patarinėja generaliniam direktoriui įvairiais klausimais. Šiaip „generolo“, čia mes taip sutrumpintai vadiname generalinį direktorių, pirmasis pavaduotojas – technikos direktorius ponas Arčis.
- Na, Arčį aš jau pažįstu, bet Šatrio dar neįsidėmėjau. Ar tai vidutinio ūgio pliktelėjęs vyriškis su dideliu apgamu prie nosies? – klausinėjo Jonas.
- Taip, – patvirtino pašnekovas.
- Tai jis ką tik praėjo, – tarė Jonas, – turite leidimą, galite praeiti.
- Man dar ankstoka pas jį prisistatyti, dar turiu rezerve 12 minučių... ar galiu prisėsti šalia jūsų?
- Prašau, – gūžtelėjo pečiais Jonas, – man jūs netrukdote.
- Ačiū, – tarė vyriškis sėsdamasis ir po akimirkos vėl klausia, – ar galiu jūsų kai ko paklausti?
- Kodėl gi ne? Įdėmiai jūsų klausau, – susidomi Jonas pašnekovu.
- Noriu išgirsti jūsų nuomonę, – lėtai prabyla vyriškis, – mane ne šiaip sau kviečia Šatris. Šiandien jis nori išgirsti iš manęs, ar parduosiu jam šios gamyklos, kurioje aš dirbu daugiau kaip 30 metų, man priklausančias akcijas. O aš to nenoriu daryti, nes šios akcijos tai papildomas duonos kąsnis mano šeimai.
- Ar jis daro jums spaudimą?
- Galima sakyti, kad taip, bet labai subtiliai. Nemažai darbuotojų neteko čia darbo po gamyklos privatizavimo. Etatų mažinimas. Daug kas priklauso ir nuo Šatrio. Jis jau davė man užuominą, kad gali panaikinti ir mano etatą, bet jis galėtų mane užtarti prieš „generolą“, aišku, jei mes susitarsime dėl mano akcijų. Net neišmanau, ką daryti. Ir akcijų gaila ir darbo nenoriu prarasti.
- Jei ne paslaptis, ar daug turite akcijų?
- Kokia čia paslaptis. Aš turiu 10000 akcijų, į jas įdėjau viso savo gyvenimo santaupas. Tokių kaip aš yra dar keletas darbuotojų. Negana to, jis nori supirkti akcijas ir iš tų žmonių, kurie turi vos po keliasdešimt akcijų. Kaip manote, kam jam šitiek turto?
- Čia jau jo reikia paklausti. Aš manau, kad jis ne šiaip sau kaupia tiek akcijų, matyt, nori kažką nustumti nuo vadovavimo gamyklai. Nors tų versijų gali būti ne viena, – atsargiai mąstė Jonas.
- Manau, kad jūs galvojate teisingai, nes gamykloje tikrai sklando gandai, jog Šatris nori įsigyti kontrolinį akcijų paketą ir užimti generalinio direktoriaus vietą.
- Ar „generolas“ tą žino? Jei ne, tai nueikite ir išklokite jam viską, ir ko siekia Šatris.
- Negaliu pasakyti, ar jis apie tai žino ką nors, ar ne. Tai beviltiška! Nieko neišdegs! – susijaudino Jono pašnekovas, – Vienas mano kolega jau bandė tai padaryti, tai jo etatas dingo po kelių dienų. Ir tuo pasirūpino pats Šatris.
- O kiek jis nori už vieną akciją? - pasmalsavo Jonas.
- Už vieną akciją jis duoda tik 3 litus, nors rinkoje vienos akcijos vertė 12 litų.
- Oho! – išsprūdo Jonui, – Čia paprasčiausias apiplėšimas!
- Taigi kad taip. – sunerimo vyriškis. – Tai ką man dabar daryti?
- Tai gal galima su juo derėtis? Sakykite, kad sunkus gyvenimas, gal jis sutiktų, kad tam tikrą akcijų dalį jūs pasiliktumėte sau? Arba pakeltų kiek nors jų pardavimo kainą, kur tai matyta - pusvelčiui supirkinėti akcijas!?
- Ne. Jis jau ankstesniuose mūsų susitikimuose pasakė, kad nori turėti visas mano akcijas ir kainos nekels, – atsakė Jono pašnekovas, vilingai žiūrėdamas į jį, gal dar išgirs kokį patarimą. – Man jau laikas eiti.
Dirstelėjęs į laikrodį vyras atsistojo ir pasuko Šatrio kabineto link.
- Pasakykite Šatriui, kad galutinį atsakymą duosite jam po trijų dienų ir kad jūs linkęs sutikti su jo reikalavimu. Patikėkite, jūs nieko neprarasite, – išgirdo vyriškis šalia nepažįstamą balsą ir automatiškai atsisuko į Joną.
- Čia tikrai ne jūsų balsas nuskambėjo. Ar jūs tikrai girdėjote tą patį, ką ir aš? Ar man tik pasivaideno? – paklausė vyriškis su nuostaba veide.
- Taip, – ramiai atsakė Jonas, pakartodamas paskutinę tik jam vienam pažįstamo balso frazę, – patikėkite, jūs nieko neprarasite. Aš manau, kad jums verta būtų paklausyti šio patarimo. Gal tai patarimas iš ten, kas gali tai paneigti?
Jonas žvilgsniu parodė į dangų.
- Įdomu, nepaprastai įdomu ir neįprasta, – burbėjo sau po nosimi vyriškis, lėtai kopdamas laiptais, vedančiais į Šatrio kabinetą.
Po dvidešimties minučių jis vėl pasirodė Jonui. Jo veidas švietė plačia šypsena.
– Pasakiau Šatriui, kad aš linkęs sutikti su jo reikalavimu dėl mano akcijų pardavimo jam, bet tai padarysiu tik po trijų dienų. Kad jūs būtumėte matęs, kaip jis nudžiugo. Šokinėjo aplink mane kaip koks mažas vaikas, net kava „Renata“ mane pavaišino.
- Labai džiugu. Sėkmės jums.
- Ačiū, iki. – teatsakė Jonui jo pašnekovas ir apsisukęs išėjo iš gamyklos.
Kitą dieną generalinis direktorius išsikvietė pokalbiui apsaugos firmos „Sirena“ šefo pavaduotoją p.Minijų. Tą dieną gamyklos apsaugoje dirbo ir Jonas su savo kolegomis.
- Įdomu, kas gi ten vyksta? Jau beveik valanda praėjo kaip Minijus kalbasi su gamyklos direkcija, – informuoja Robertas Egidijų, atėjusį pakeisti jį pirmame poste.
- Kas ten žino. Faktas tas, kad jei mūsų šefą pakvietė, tai gero nelauk. Paprastai po tokių pokalbių eilinį kartą mus sudrebina ir tiek.
Kol vyrai ramiai ir smalsaudami kalbėjosi, visai kitokio pobūdžio įtemptas pokalbis vyko generalinio direktoriaus kabinete, kuriame be jo dalyvavo technikos direktorius p.Arčis ir gamyklos strategas p.Šatris.
- Taigi, – dėstė Minijui savo pretenzijas gamyklos vadovybė, – mes nepatenkinti jūsų apsaugos darbuotojų darbu. Jie nesugeba išgaudyti vagių, grobstančių
gamyklos turtą. Jų darbas neefektyvus ir vangus. Jei taip bus ir toliau, mes būsime priversti ieškotis kitos apsaugos firmos.
- O kas pasakė, kad mano darbuotojų darbas blogas? – nenusileidžia Minijus.
- Tai galėtų patvirtinti ponas Šatris, nes jis mėnesį laiko stebėjo būtent tik jūsų apsaugos darbuotojų darbą. – atkirto generalinis direktorius, pažvelgdamas į Šatrio pusę.
- Taip, patvirtinu. – atsakė šis. – Aš mėnesį laiko gvildenau šią problemą. Gamykloje pastoviai dingsta įvairių medžiagų, skirtų gamybai, o jūsų vyrai neranda
kaltininkų. Gamykla patiria didelius nuostolius, todėl mes negalime toleruoti tokio apsaugos darbo.
- Na, mintis ieškotis kitos apsaugos yra pono Šatrio, todėl kad aš turiu informacijos, jog ponas Šatris ruošiasi šio objekto apsaugą perleisti savo artimam giminaičiui, kuris ir yra tos apsaugos firmos vadovas. Todėl nemanau, kad jis gali objektyviai vertinti mano vyrų darbą. – perėjo į puolimą Minijus. – Be to aš nemanau, kad mano vyrai blogai dirba. O ar užmiršote paskutinį atvejį, kai jų dėka buvo išaiškinta grupė žmonių, kurie jūsų gamyklos produkciją stengėsi realizuoti per gamyklos tvorą? Kaip žinia, šiems įtariamiesiems iškelta baudžiamoji byla.
- Tai ne paaiškinimas. – įsiterpė Arčis. – Na, gal ir nėra jūsų darbe kažko tokio labai tragiško, bet tokia išaiškinta vagystė vienintelė per kelis mėnesius. Na nesiginčysiu, dar keletą vagysčių išaiškino jūsų vyrai, bet aš manau taip: pasikvieskime dabar vieną iš jų, tegul paaiškina mums, kaip jie dirba dabar ir kaip ketina gerinti savo darbo kokybę ateityje. Ponas Šatris tegul dar kiek pakontroliuoja juos, o tada ir nuspręsime dėl apsaugos keitimo ar nekeitimo.
- Gerai. – sutiko gamyklos vadovas, liepdamas savo sekretorei iškviesti pas jį vieną dabar dirbantį apsaugos darbuotoją.
Pirmame apsaugos poste šnekučiavosi Robertas su Egidijumi, kai pas juos pasirodė sekretorė kviesdama vieną iš jų prisistatyti gamyklos vadovui.
- Gerai, - tarė Egidijus sekretorei, - tuoj vienas iš mūsų pas jį ateis.
- Tai ką darysime? – paklausė Robertas Egidijaus, kai pasišalino sekretorė, – Jei nueis kas nors iš mūsų abiejų, tai pats žinai, sudirbs iš karto. Gal Jono paprašykime? Jam vis tiek su kuo kalbėti - ar su paprastu darbuotoju, ar su „generolu“. Jis kai rėžia iš peties, tai jau rėžia. Kaip manai?
- Ko gero, - susimąstė Egidijus, - kito kelio neturime. Gerai, eik pakeisk laikinai Joną antrame poste, o aš jam paskambinsiu. – tarė Egidijus Robertui, o pats raudonuoju telefonu paskambino Jonui.
- Jonai, – sako jam Egidijus, - vienam iš mūsų liepta nueiti pas „generolą“. Mes su Robertu manome, kad geriausia eiti tau, mums su Robertu nėra ten ko veikti, tavo liežuvis miklesnis. Kas ten žino, ko jiems iš mūsų reikia.
- Gerai, galiu ir aš nueiti, jei jūs tokie kuklūs. Juk kažkam iš mūsų vis tiek reikia ten prisistatyti, – sutiko jis, - tegul kuris nors iš jūsų ateina manęs pakeisti.
- Robertas pas tave jau eina. – atsakė Egidijus.
- Okei, laukiu. – Jonas užbaigė pokalbį ir sulaukęs Roberto pasuko administracinio korpuso link.
Įėjęs į gamyklos vadovo kabinetą, Jonas trumpai žvilgtelėjo į savo šefą ir be žodžių suprato, kokie vėjai čia ką tik stūgavo. Gamyklos direktoriai savo rūsčius žvilgsnius, nuo kurių kitam keliai būtų sulinkę, nukreipė į Joną. Bet šis ramiai žiūrėjo į juos, neparodydamas nė krislelio baimės ar sutrikimo. Atvirkščiai, jo žvilgsnyje direktoriai įžvelgė trumpai blykstelėjusią skaisčią šviesą. Ir tą pačią akimirką Jonas pastebėjo, kaip jų veiduose dingo pikto nepasitikėjimo ir abejingumo atšvaitai. Veidai nušvito šypsena. Šitų pasikeitimų negalėjo nepastebėti ir Jono apsaugos šefas Minijus, kurio nuostaba dar labiau išaugo, kai jis pamatė, kad ką tik buvusi šiame kabinete aštri diskusija netikėtai pasuko visiškai kita linkme.
Vidaus telefonu generalinis direktorius paprašė sekretorės penkių puodelių kavos. Ir kreipėsi į Joną:
- Mes norime padėkoti jūsų pamainai už profesionalų darbą sulaikant gamyklos turto grobstytojus. Mes patenkinti jūsų darbu ir tikimės bendradarbiauti ateityje.
- Prašom, pasivaišinkite. – parodė ranka į staliuką ir ant jo ką tik padėtus puodelius su kava bei šokoladinius saldainius su brendžio įdaru. – Gamyklos vadovybė nusprendė skirti jūsų pamainai papildomą finansinę premiją iš specialaus gamyklos fondo. Tai bus padaryta artimiausiu laiku.
- Visiškai sutinku su jumis. – lipšniai atsakė p. Arčis.
Uragano kaip nebūta. Ką tik šiame kabinete tvyroję audros debesys nuslinko į šalį. Tarp vyrų užsimezgė dalykiškas, ramus pokalbis.
- Laba diena. – pasisveikino su Jonu tas pats vyriškis, kuris lygiai prieš tris dienas dejavo dėl savo reketuojamų akcijų.
- Sveiki. – atsakė Jonas į pasveikinimą. – Kaip jūsų problemos?
- Labai gerai, neliko jokios problemos! – geranoriškai paaiškino vyriškis. - Ką tik sužinojau, kad „generolas“ atleido iš darbo Šatrį. Ir niekas gamykloje nežino, dėl kokios priežasties. Aš tiesiog netveriu savo kailyje iš to džiaugsmo, kad išsaugojau ir akcijas, ir savo darbo vietą!
Žmogus nuoširdžiai padėkojo Jonui už patarimą, visiškai užmiršęs, kas jam patarė iš tikrųjų.
- Kristina! – riktelėjo įlėkęs į sekretoriatą gamyklos vadovas. – Manęs nėra dvidešimt minučių! Niekam! Kai po kokių 40-50 minučių pas mane atvyks bankininkai, nedelsiant informuok mane.
- Klausau, šefe. - ramiai atsakė ji, akimis palydėdama savo bosą, kuris dingo už sunkių ąžuolinių kabineto durų.
„Kokia jam blusa įkando? Tokios jo fizionomijos aš dar neregėjau“, – galvojo ji ir neskubėdama toliau registravo tvarkingai ant stalo sudėtus dokumentus.


*******


,,Tu tik pagalvok! Matai koks biesas!? Aaaa? .... po paraliais ... čia tai bent! Užsinorėjo atsisėsti į mano vietą! Ir kas galėjo pamanyti, kad tas, kuriuo aš labiausiai pasitikėjau, slaptai galando prieš mane peilį! Na, šito iš Šatrio tikrai nesitikėjau! Ačiū dievui, kad jo jau nebėra! Išmečiau kaip kokį šūdą iš barščių! - dribtelėjęs į minkštą krėslą širdo generalinis direktorius. Užsimerkęs jis mąstė apie tolesnius savo gamyklos planus. – Ir ką gi man dabar daryti? ...... aha..... reikia padidinti savo kapitalą. Todėl ko gero turiu kuo skubiau susipirkti iš kitų daugiau akcijų.... kitaip man bus šakės... aaaak.... kas dar? Taip, taip..... sumažinti gamybos išlaidas, panaikinti nereikalingus darbuotojų etatus, tegul dirba dvigubus, ne - trigubus krūvius, nėr čia ko. Matai kokie, didesnių atlyginimų užsigeidė ir dar peticiją man įbruko, atseit daugiau kaip dešimt metų niekas nekėlė jiems algų. Na šito tai jau tikrai nebus. Kas čia šeimininkas – aš, ar jie?”
Bet vėliau, kiek aprimęs jis uždavė sau klausimą: „O kas toliau? Prie ko aš ateisiu?“
Ir čia pat jo vaizduotėje plykstelėjo akinančiai spinduliuojantis apsaugininko Jono žvilgsnis. Jis pamatė atsaką į savo klausimą. Vaizdinys buvo nepaprastai aiškus ir tikroviškas: gamyklos vietoje išaugęs naujas supermarketas, o jis vienas gatvėje be cento kišenėje ir niekam nereikalingas, kaip koks bomža.
- Godumas frajerį pražudo. – išgirdo jis aiškų, bet nepažįstamą balsą. – Ar kito kelio tu nematai?
- O koks dar tas kitas kelias? – apakęs nuo pinigų ir turto troškimo, uždavė jis klausimą nepažįstamajam pašnekovui.
- Rūpintis visais gamyklos dirbančiaisiais, jų darbo sąlygomis, kvalifikacija, tinkamu atlyginimu, gamyklos plėtra ir panašiais dalykais. – išgirdo „generolas“ nepažįstamojo atsakymą. - Nagi pasižiūrėk šio kelio rezultatą.
Netikėtai generalinio direktoriaus akyse išniręs kitas vaizdinys sukrėtė jį iki širdies gelmių. Jis būtų nepažinęs savo senosios gamyklos,būtų pagalvojęs, kad tai visiškai kita gamykla, jei ne besipuikuojantis švytintis reklaminis užrašas ant gamyklos stogo. Jos teritorija ir atsinaujinę gamybiniai korpusai prasiplėtę trigubai, padidėjęs dirbančiųjų skaičius, visur naujos, dar neregėtos gamybinės linijos, visiškai kita gamybos technologija. Daugybė užsakymų ir didžiulis gamyklos pelnas.
Staiga vaizdiniai dingo. Jis išgirdo aiškų laikrodžio tiksėjimą ir švelnų telefono signalą. Pramerkęs akis ir pasirąžęs, gamyklos vadovas pakėlė telefono ragelį:
- Klausau.
- Čia Kristina, šefe. Praėjo beveik valanda laiko. Jau dešimt minučių kaip bandau jums prisiskambinti. Yra svečių.
- Ar iš banko?
- Taip. Ir dar laukia gamyklos profsąjungos pirmininkas. Ką jam pasakyti? Ar tą patį, ką ir anksčiau?
- Ne. Tegul pirmininkas palaukia. Aš jį priimsiu po bankininkų vizito. – tarė jis ir atsikėlęs atrakino iš vidaus kabineto duris.
- Prašome į vidų. Jis jūsų laukia. – kreipėsi sekretorė į banko atstovus. Tada atsisuko ji į profsąjungos pirmininką. – O jūsų prašė dar palaukti.
- Stebuklas! Gal aš ne taip išgirdau? – nustebęs paklausė jis ir tuoj pat sau atsakė. – Ko gero, taip. Negaliu patikėti. Tiek laiko buvau ignoruojamas ... turbūt, kad stebuklai. Ar turite naujų laikraščių? – pažvelgė jis į sekretorę.
- Taip, prašome. – padavė ji pirmininkui pundelį naujausios spaudos. – Gal puodelį kavos?
- Būtų malonu. – atsakė šis, jau įnikęs į laikraščių puslapius.
Po gero pusvalandžio jis sėdėjo gamyklos vadovo kabinete.
Palengva tolumoje brėško skaisti ateities aušra. Ar tikrai tai užuomazga to, apie ką bando mąstyti šios gamyklos vadovas? Tik ateitis parodys, ar jo mąstymas pasisuko visu - 180 laipsnių kampu.


*******


Kartą, bevaikštinėdamas po miestą, Jonas sutiko savo seną draugą.
- Oooo! Jonas! Labas. Labas. Kaip sekasi?
- Sveikas Anatolijau. Man kaip visada viskas gerai, o tu kaip laikaisi? Kur taip skubi lyg akis išdegęs?
- Lekiu į kino direkciją. Darbo reikalai. Ar tu dabar laisvas? Ko vienas?
- Man šiandien išeiginė. Nutariau po pietų pasiplaikstyti po miestą, gal į kokį kiną nueisiu. Mano žmona kelioms dienoms išvažiavo su savo kanklininkėmis į dainų šventę, taip kad esu vienas kaip pirštas.
- Žinai, turiu tau pasiūlymą.
- Na gi, kokį? – susidomėjo Jonas.
- Važiuok su manimi dabar ir sužinosi. Šį vakarą „Aušros“ kaime rodysiu visiškai naują kino filmą „Ekipažas“, dviejų serijų, spalvotas. Kas matė – labai gyrė.
- Kokios šalies šis filmas?
- Rusijos. Tu tokios juostos dar nematei, tai apie aviaciją. Važiuojam, man padėsi, juk turi kino mechaniko kvalifikaciją. Be to tas pasiūlymas, kurį aš tau turiu, tai informacija dėl tavo naujo darbo, pakeliui paaiškinsiu.
- Na, gerai. Lekiam. Tu mane suintrigavai, – sutiko Jonas, – vis tiek kelias dienas būsiu vienas.
Užsukę į kino filmų nuomos punktą, vyrai pasiėmė jiems skirtas dėžes su kino filmu.
- Dabar galime ir pašnekėti. – tarė Anatolijus, pasukęs tarnybinę mašiną į užmiestį. – Žinai, Jonai, pasiūlymas, kurį aš turiu tikrai geras. Manau, kad jis turi tave sudominti.
- Dėstyk, negaišk laiko.
- Ar nenorėtum dirbti aviacijoje? Aišku, karinėje. – patikslino Anatolijus.
- O kodėl man tai siūlai? – susidomėjo Jonas. – Nori pasakyti, kad turėsiu saugoti lėktuvus ar kažką panašaus?
- Visiškai ne. Vienas mano giminaitis tarnauja tame kariniame aerodrome. Jis rūpinasi aviacinio kuro tiekimu lėktuvams. Tai uždaras objektas, kurio teritorija ribojasi net su keliomis valstybėmis. Trumpai tariant, noriu pasakyti, kad čia tau atsivertų puiki galimybė su ateities perspektyva skraidyti šiais lėktuvais, aišku, šauliu ar, geriausiu atveju, bortradistu, todėl, kad jo darbo vieta pilotų kabinoje, o ne uodegoje kaip šaulio, be to bortradisto atlyginimas didesnis. Yra galimybė paskraidyti po užsienį ir t.t. Na, tai kaip? Ar nors kiek sudominau tave?
- Nepaprastai. Žinai, aš tokio pasiūlymo savo gyvenime net nesapnavau. Manau, reikia pabandyti. Į ką turiu kreiptis?
- Štai tau mano giminaičio telefonas, pasiskambink ir jis tau viską išaiškins. – užbaigė Anatolijus, paduodamas Jonui mažą popieriaus lapelį su parašytu jame telefono numeriu.
Besišnekučiuodami vyrai pasiekė „Aušros“ kaimą. Prie kino teatro būriavosi didelis būrys įvairaus amžiaus vietinių gyventojų.
- Šiandien jų kaip niekad labai daug, o tai ateidavo 10, geriausiu atveju 15 žiūrovų. Matyt, sudomino reklama, kurią iškabinau praeitą savaitę. – kalbėjo puikiai nusiteikęs Anatolijus, mintyse skaičiuodamas šio vakaro pelną. – Gerai, tu paruošk kino aparatinę darbui, o aš einu parduoti bilietų. Džiaugiuosi, kad tu važiavai su manimi, kitaip aš vienas labai sunkiai tvarkyčiausi.
Po 20 minučių, gavęs garsinį signalą, Jonas pradėjo filmo demonstravimą. Salė buvo beveik pilna. Ekrane nušvito pirmieji filmo vaizdai su subtitrais.
- Kaip sekasi? – paklausė Anatolijus, po kiek laiko įžengęs į kino aparatinę.
- Gerai. – atsakė Jonas, šiek tiek pasukiojęs kino projektoriaus objektyvo rankenėlę ir išgavęs geresnį vaizdo ryškumą.
- Na ir gerai. Tu eik į salę ir ramiai pasižiūrėk filmą, o aš čia padirbėsiu. Jei reikės, tai ir pasikviesiu pagalbon.
Praėjo valanda. Kino salėje viešpatavo visiška tyla. Visi susidomėję žiūrėjo kino filmą. Salė dar labiau nuščiuvo, kai ekrane vystėsi įtemptas siužetas.
Keleivinis lėktuvas, palengva įsibėgėdamas, kilo iš tarptautinio aerouosto. Jam iš paskos dideliu greičiu,tekėjo karšta ugnies lava, išsiveržusi iš netoliese esančio ugnikalnio, kuris jau spėjo užlieti visą miestelį. Štai jau kyla lėktuvo priekis, kai staiga į jo stabilizatorių atsimušė didelis žibintas, nuverstas tekančios lavos...
Netikėtai ekranas užgeso. Salėje pasigirdo beprotiškas šaukimas ir švilpimas.
Pasišviesdamas nešiojamu žibintu, į kino salę įėjo Anatolijus.
- Ko stūgaujate kaip pašėlę!? Ar pirmą kartą seanso metu dingsta elektra?
- Tolia! – šūktelėjo kažkas salės gilumoje. – Pačioje įdomiausioje vietoje gęsta ekranas! Ir tu dar nori, kad mes būtume ramūs!? Rodyk filmą toliau arba grąžink mums pinigus!
- Aš jums aiškinu jūsų gimtąja kalba, kad elektra dingo, ir vargu ar šiandien ji atsiras. Ką tik telefonu kalbėjausi su jūsų kaimo energetiku. Transformatorinėje yra gedimas ir šiandien jo nespės pašalinti, elektros nėra visame kaime, todėl siūlau ateiti rytoj vakare ir filmas bus demonstruojamas nuo pradžių. Jei netikite, tai pasižiūrėkite patys, šviesos salėje nedega. – užbaigė Anatolijus, demonstratyviai keletą kartų įjungdamas ir išjungdamas šviesos jungiklį kino salėje.
Kurį laiką salėje buvo ramu. Aiškiai matėsi, kad niekas nenori skirstytis.
- Anatolijau, – pašnibždėjo jam į ausį Jonas, – eik į aparatinę, tuoj įsijungs projektorius.
- Ką čia tauškiiiii .... – nebaigė frazės Anatolijus, išsiplėtusiomis iš nuostabos akimis žiūrėdamas į vėl nušvitusį ekraną. – Kas per monai? Gal man vaidenasi?
Niekas į Anatolijų nekreipė dėmesio, nes visų žvilgsniai vėl nukrypo į ekraną.
- Tolia, einam į aparatinę. – tyliai tarė Jonas, paėmęs už parankės žado netekusį Anatolijų ir išvesdamas jį iš salės.
Dar didesnis nustebimas apėmė Anatolijų, kai jis pamatė aplink veikiantį kino projektorių spinduliuojančią nematyto grožio šviesą.
- Jonai, bet elektros tikrai nėra! – pakartojo jis tą pačią frazę, ranka rodydamas į kino aparatinės transformatorinę. – Ar matai? Įtampos juk nėra! Niekas neveikia! Tai iš kur ši energija? Kas tai per šviesa? Kokie čia dabar stebuklai darosi?
Vos tik tai ištarė, kaip pakirstas dribtelėjo ant šalia esančios kėdės be perstojo žvelgdamas į nematytą reginį.
- Gerai, tu pasėdėk, nusiramink, o aš įdėsiu juostą į kitą projektorių. – ramino Jonas Anatolijų ir tuoj pat kibo į darbą.
Vos tik paskutiniai kadrai prabėgo veikiančiame kino projektoriuje, kai automatiškai įsijungė šalia esantis paruoštas kino projektorius, kurį tuoj pat apgaubdavo paslaptinga šviesa. Jonas puikiai suprato, kas tai yra, tačiau Anatolijui nieko neaiškino, tik keitė vieną po kito filmo rulonus, kol buvo parodytas visas filmas. Jam pasibaigus dingo ir paslaptingoji šviesa, o su ja ir Anatolijaus atmintis dėl ką tik regėto stebuklo.
- Matai. Ir pasisekė gi mums. Dingo elektra vos tik pabaigėme filmo demonstravimą. Retai kada taip būna. – nuotaikingai tarė jis, įdėjęs į dėžę paskutinį filmo ruloną. – Važiuojam! Darbas baigtas!

*******

Jonas veltui laiko neleido. Jau kitą dieną jis kalbėjosi su paslaptingo aviacinio dalinio vadovybe. O po mėnesio, susitvarkęs visus formalumus, pradėjo savo naują darbą aviacijoje, kurios niekada neturėjo savo ateities planuose, tačiau dažnai regėdavo savo pranašinguose sapnuose.
Kartu su kitais naujais specialistais pristatytas visam aviacijos pulko kolektyvui, Jonas buvo paskirtas aviacijos mechaniku. Jis turėjo aptarnauti karinius transportinius lėktuvus.
Po rytinės rikiuotės Jonas su savo kolegomis nuvyko į aerodromą. Pirmiausia jį supažindino su likusiais aviaspecialistais, po to parodė lėktuvą.
- Tai galingas, šiuolaikiškas, karinis, transportinis, turboreaktyvinis lėktuvas
il 76. – aiškino Jonui vyresnysis lėktuvo technikas Sergejus. – Kaip matai, ant kiekvieno lėktuvo sparno kabo po du turboreaktyvinius aviacinius variklius. Štai pirmas variklis, antras, o ten trečias ir ketvirtas, kurie aviacinį kurą ima iš specialių bakų, įtaisytų sparnuose. Lėktuvo korpuso diametras beveik penki metrai. Aukščiausias lėktuvo taškas nuo žemės paviršiaus apie penkiolika metrų. Jo kreiserinis greitis ore 800km/val. Lėktuvas gali skraidinti 40 tonų krovinį, bendras šio lėktuvo pakilimo svoris 170 tonų... Ai, ką aš tau čia aiškinu ! Neužteks čia ir visos dienos! Geriau pats apsidairyk lėktuvo viduje. Pilotų kabinoje yra nedidelė bibliotekėlė, joje instrukcijos, pasiskaitysi jas, kai turėsi laiko, po lėktuvo apžiūros ateik pas mane.
Apžiūrėjęs pirmame lėktuvo kabinos aukšte esančią šturmano kabiną, Jonas užlipo į antrą aukštą ir ėmė atidžiai apžiūrinėti pilotų kabiną. Pažvelgus į daugybę įvairių spalvų šviesomis mirksinčių prietaisų, Jonui net galva apsisuko. „Įdomu, kiek turi praeiti laiko, kad galima būtų visa tai suprasti ?“ – tyliai klausinėjo jis savęs, įdėmiai
apžiūrinėdamas lėktuvo ekipažo narių darbo vietas.
- Na, ką gi. - tarė Sergejus, kai apžiūrėjęs lėktuvą Jonas atėjo pas jį. – Dabar imsimės praktinių darbų, mokysimės pakeisti kai kuriuos susidėvėjusius lėktuvo važiuoklės ratus.
Tą dieną Jonui teko kaip reikiant paprakaituoti ne tik keičiant ratus, bet dirbant ir kitus darbus, susijusius su lėktuvo priežiūra.
Šią pirmąją savo tarnybos dieną Jonas gavo tiek daug teigiamų emocijų ir tokį didelį fizinį krūvį, kad grįžęs į bendrabutį, esantį pačiame kariniame dalinyje, su visais rūbais smigo į lovą. Taip ir būtų pramiegojęs visą naktį, jei ne stiprus beldimas į duris. Prabudęs jis išgirdo pažįstamą Sergejaus balsą:
- Jonai, dar anksti miegoti, įsileisk, yra reikalas !
Šiaip ne taip atsikėlęs, Jonas įsileido į vidų nelauktus svečius. Pasirodo, kad Sergejus atsivedė kitus technikus, kurie šiandien dirbo tame pačiame lėktuve kaip ir Jonas. Išsitraukęs degtinės butelį ir pastatęs jį ant stalo, Sergejus tarė:
- Jonai, kadangi šiandien tavo pirmoji darbo diena aviacijoje, turi prisirašyti, kitaip tavo ateities aviaperspektyva šlubuos. Nieko nepadarysi, tokios pas mus tradicijos.
- Bet kad aš degtinės negeriu. – ištarė Jonas.
- Tau ir nereikės jos visos gerti, tam esame mes, gausi simboliškai, čia prievartos nebus, mums daugiau liks. - porino Jonui Sergejus. – Nagi, duokš savo metalinę uniforminę aviacijos emblemą.
Kol Jonas išiminėjo aviacinę emblemą nuo savo naujojo uniforminio švarko, Sergejus tuo metu pilstė degtinę į stiklines. Po to, paėmęs emblemą iš Jono rankų, įmetė ją į vieną iš stiklinių. Padavęs šią stiklinę Jonui, jis tarė:
- Imk. Turi išgerti viską, jei nori, kad tau ateitis šypsotųsi, kitaip nieko nebus !
- Bet man per daug, aš tiek nevaliosiu išgerti. – stengėsi atsikratyti šios
procedūros Jonas.
- Čia tik mažiau kaip pusė stiklinės, gal nori, kad įpiltume pilną? Na, jei nori palinkėti sau pilnos laimės, o ne dalinės, turi išgerti viską iki pat dugno, tiek, kiek yra įpilta, kitaip nesiseks. Į tavo sveikatą ir sėkmę! – pasveikino jis Joną iškeldamas stiklinę ir laukdamas, kad tą patį padarytų Jonas.
Matydamas, kad neišdegs nusimuilinti, Jonas pakėlė stiklinę, susidaužė su kolegomis ir pamažu, raukydamasis išgėrė jos stiprų turinį. Stiklinės dugne gulėjo jo uniforminė emblema.
- Na, štai imk. Gali ją atgal pritvirtinti prie savo švarko. – tarė Sergejus, imdamas emblemą iš stiklinės ir paduodamas ją Jonui. Dabar tu jau prisiregistravęs. Esi pilnavertis aviatorius. Kaip naujoką mes tave puikiai suprantame, todėl gali ramiai sau ilsėtis. Mes išeiname.
Paėmę nepilnai išgertą degtinės butelį, vyrai tyliai išsliūkino iš kambario. O Jonas, vos besilaikydamas ant kojų ir jau nebepajėgdamas net nusirengti, griuvo ant lovos ir smigo į gilų miegą.
Visas kitas dienas Jono dienotvarkė beveik nesikeisdavo. Visą dieną reikėdavo dirbti aerodrome prie lėktuvo, aišku, su pietų pertrauka. Kartais būdavo bendri užsiėmimai, atskirai kiekvienai specialistų grupei. Kaip žinia, kariškiams darbo diena nenormuota. Ne tik paprastomis, bet ir išeiginėmis dienomis Jonas kartu su kitais technikais turėdavo sutikti savo lėktuvą, atlikti po skrydžio privalomus darbus. O retkarčiais jis dalyvaudavo budėjimuose. Palengva Jonas įgavo patirties, sužinojo daugelį dalykų, reikalingų jo darbe, bet kokį jam pavestą darbą atlikdavo laiku ir be priekaištų.
Kartą po pietų Jonui einant į aerodromo pusę, jį sustabdė eskadrilės štabo viršininkas majoras Sokolovas:
- Jonai, tuoj pat prisistatai į pulko štabą, ten 14 valandą bus eilinis kadrų komisijos posėdis. Turi ten būti. Po to užeisi pas mane.
Nustatytu laiku Jonas buvo pakviestas į kabinetą, kuriame posėdžiavo pulko vadovybė. Įėjęs į vidų kariškai prisistatė.
- Kaip tarnyba ? – paklausė Jono pulko vadas pulkininkas Antanas . – Ar viskas tvarkoje ? Gal yra kokių nors klausimų, neišspręstų problemų ? Sakyk drąsiai, čia visi savi.
- Pulkininke, man viskas gerai, problemų neturiu, savo tarnyba esu patenkintas. – kariškai raportavo Jonas.
- Ką gi, gerai. – tęsė pulkininkas. - Mes čia pasitarėme ir nusprendėme pasiųsti tave į specialią aviacijos mokyklą. Mums labai trūksta bortradistų. Darbas labai įdomus, perspektyvus. Jei ir toliau taip gerai stengsiesi, būsi geras specialistas, atsivers galimybių skraidyti ir į kitas šalis. Na, tai kaip? Ar nori skraidyti?
- Tikrai taip, tamsta pulkininke ! – atsakė Jonas. – Aš pasiruošęs.
- Na ir puiku! Šaunuolis! Ką gi, kitokio atsakymo mes ir nesitikėjome. Tuojau pat užeisi į kadrų tarnybą, ten gausi kelionės dokumentus. Po kelių dienų turi išvykti į savo mokslus. Linkime tau sėkmės!


*******


Atėjus laikui, į tolimą kelionę Jonas išvyko kartu su savo tarnybos draugu Gintautu, tarnavusiu kitoje eskadrilėje. Kelionė truko beveik dešimt dienų. Jie vyko greituoju traukiniu, todėl kelionės tikslą tolimoje Sibiriadoje pasiekė dviem dienom anksčiau, nei buvo numatyta grafike. Norėdami šiek tiek pažinti šį kraštą, jie neskubėjo prisistatyti į mokyklą, o trumpam apsigyveno vietiniame viešbutyje. Šis miestelis buvo toks mažas, kad vargu ar galima buvo jį pavadinti miesteliu. Greičiau ši vietovė panašėjo į didelį kaimą. Tik centrinės gatvelės grįstos akmenimis, kitos gatvės buvo panašios į paprastus vieškelius. Viduryje gyvenvietės centrinė aikštė ir turgus, kuriame jie pamatė ilgą eilę stovinčių žmonių.
- Eime, pažiūrėsime iš priekio, kokiais čia deficitais prekiaujama. - pasiūlė Gintautas. - Gal ir mes ką nors nusipirksime.
Abu draugai priėję prie prekiautojos pamatė, kad pardavinėjamas kondensuotas pienas, gaminamas būtent jų mieste. Tai buvo vienintelė deficitinė dienos prekė. Nieko nesakę, truktelėję pečiais abu patraukė toliau.
Kitame turgaus gale buvo pardavinėjami šašlykai, tačiau, nori ar nenori, pirkdamas nors ir vieną šašlyko porciją gauni priedo stiklinę raudono vyno.
- Paragaukim tik po vieną porciją, jei patiks – paimsime daugiau, gerai? – pasiūlė Jonas draugui.
- Tik be šito vyno. Ne koks kvapas sklinda nuo jo. – tarė Gintautas, raukydamas nosį.
- Savaime aišku. – pritarė Jonas.
Kiek palaukę eilėje, vyrai užsisakė šašlyko.
- Tai kodėl nenorit vyno? – paklausė putli pardavėja, išsproginusi iš nuostabos savo šviesias akis.
- Mums užteks ir šašlyko, gerbiamoji.
- Ar su vynu imsite, ar be jo – kaina ta pati, tai jūsų reikalas. - atkirto pardavėja. - Ir iš kur jūs tokie būsite? Koks čia dabar cirkas? Lyg ir savi, normaliai apsirengę. Pirmą kartą matau, kad kariškiai negertų, tiesiog neįtikėtina.
- Gerai, gerai. - suskubo mokėti Jonas. – Nepulsim aiškintis. Atiduokite tą vyną kam norite.
Paragavę šašlyko tik po vieną gabaliuką ir to pačio nespėję sukramtyti, čia pat jį išspjovė.
- Tai kad jo visiškai neįmanoma valgyti, kažkoks šlykščiai guminis skonis. – tyliai sušnibždėjo draugui Gintautas, kad negirdėtų aplinkiniai. – Einam iš čia greičiau, kol nepradėjo ant mūsų rėkti.
Palikę nebaigtą valgyti šašlyką, abu draugai išėjo iš turgavietės. Dar kiek pavaikštinėję, jie grįžo nakvoti į viešbutį.
Kitą dieną Jonas ir Gintautas prisistatė į karinę mokyklą, dėl ko jie čia ir atvyko.
Dienotvarkė šioje mokykloje, kaip ir dera – kariška. Kėlimasis šeštą valandą ryto, mankšta, tvarkymasis, pusryčiai, rytinė rikiuotė, paskaitos iki pietų, po pietų vėl paskaitos, vakare – vakarienė, laisvalaikis ir miegas. Paskaitų krūvis didelis. Vienintelis dalykas, kurį buvo nelengva išmokti – Morzės abėcėlė.
- Niekaip negaliu suprasti. - sako savo draugui Gintautas. - Koks normalus žmogus gali išmokti tą „Morzianką“.
- Sutinku, kad nelengva, bet be šito skraidymus matysime kaip savo ausis. Tada mums beliks skraidyti lėktuvo uodegoje. Turime tai kalti dieną ir naktį. – dėstė savo mintis Jonas. – Gintautai, mes negalime pasiduoti silpnumui, reikia susiimti.
Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Padėdami vienas kitam, Jonas ir Gintautas įveikė visus mokslo barjerus. Paskutinis etapas – skraidymo praktika, bet prieš tai, praėję tam tikrą paruošimą, mokyklos kursantai turėjo įvykdyti mažiausiai nors po vieną šuolį su parašiutu.
Diena skraidymams pasitaikė tiesiog nuostabi – graži ir saulėta. Pirmoji grupė užduotį įvykdė puikiai. Šuoliams ruošėsi antroji grupė, kurioje buvo ir abu draugai.
Įsibėgėjęs, lėktuvas pakilo į orą. 800 metrų aukštyje, nuskambėjus garsiniam signalui, vienas po kito kursantai nėrė į orą. Kiekvienas turėjo po du parašiutus: ant nugaros – pagrindinis parašiutas, o priekyje ant krūtinės – atsarginis. Gintautas iššoko antras, o Jonas – ketvirtas. Šokdamas iš lėktuvo Jonas pajuto laisvo kritimo skonį kokias 4-5 sekundes, iki tos ribos, kol išsiskleidė pagrindinis parašiutas, kuris sustabdė jo greitą kritimą. Kybodamas Jonas grožėjosi žeme iš aukštai. Bet staiga jis buvo priverstas atsisukti į dešinę pusę, nes dideliu greičiu netoli jo krito žemės link jam nepažįstamas parašiutininkas su neišskleistu pagrindiniu parašiutu, kurio visos virvės buvo susipynusios, o jas nupjauti ir išskleisti atsarginį, jis negalėjo, kažkas aiškiai jam trukdė tai padaryti. „Negi niekas jam taip ir nepadės? Viešpatie – susimylėk.“ – pagalvojo Jonas.
Šis įvykis buvo stebimas ir iš žemės. Staiga visi pamatė, kaip spinduliuojanti neregėto grožio šviesa, apgaubusi nelaimingąjį parašiutininką ir jo neišsiskleidusį parašiutą, įsuko juos į skirtingas puses. Po kelių sekundžių parašiutas išsiskleidė, o paslaptinga šviesa dingo. Visi lengviau atsikvėpė, nes tragedijos buvo išvengta vos per plauką, o apie paslaptingąją šviesą visi užmiršo kaip nebuvę.
Po šuolių su parašiutu sėkmingai praėjo ir pagrindinė skraidymo praktikos dalis.
Mokslo metų pabaigoje, Gintautas gavo laišką iš savo artimųjų, kuriame pranešama, kad jų kariniame dalinyje du ypatingi įvykiai.
- Paklausykite, vyrai, – tarė savo draugams Gintautas, – aš jums perskaitysiu tą laiško dalį, kuri jus tikrai sudomins:
- Štai pirmas įvykis: ant betoninio nusileidimo tako nusileido karinis transportinis lėktuvas il76 be išleistos važiuoklės (šasi). Pasirodo, kad ekipažas paprasčiausiai užmiršo išleisti važiuoklę, jie net patys nežinojo, kad leidžiasi ant betoninio tako tokiomis pavojingomis sąlygomis, priežastis - skrydžio metu vienas kito nekontroliavo, atrodytų lyg kas būtų juos užbūręs. Nusileidimas buvo tiesiog meistriškas. Lėktuvų kūrimo centre net lakūnai bandytojai atsisakė tokio bandymo nusileisti su šio tipo lėktuvu ant gruntinio nusileidimo tako, jau nekalbant apie betoninį taką. Tą dieną buvo atvykusi didelė aviakonstruktorių grupė užfiksuoti šio nepaprasto įvykio. Dar ilgai daugelis aviatorių kalbėjo, kad po tokio fantastiškai laimingo nusileidimo reikėjo ekipažo vadą apdovanoti, o ne bausti.
- Antras įvykis: Afganistane, kovine raketa žemė-oras buvo numuštas karinis lėktuvas il76, priklausantis mūsų kariniam daliniui, gabenęs knygas ir kitas kanceliarines prekes šios šalies vaikams. Ekipažas žuvo. Kol kas visų tipų lėktuvų skrydžiai į šią šalį uždrausti, nes į visus lėktuvus montuojama ką tik sukurta speciali apsaugos sistema nuo įvairių tipų raketų.
- ... mes ką tik dalyvavome šio ekipažo laidotuvėse. – toliau rašoma šiame laiške. - Ši tragedija sukrėtė visus, lig šiol negalime atsigauti ...
Įvykiai, aprašyti laiške, buvo garsiai perskaityti kitiems kursantams, tačiau nė vieno iš jų akyse nesimatė baimės, atvirkščiai – buvo matyti didelis pasiryžimas skraidyti, kad ir kas atsitiktų.
Pralėkus paskutinėms mokslo savaitėms, vyrai grįžo į savo gimtus namus.


*******


Jau kitą dieną abu draugai prisistatė pulko vadovybei. Išklausęs Gintauto ir Jono raportus apie atvykimą, pulkininkas Antanas perskaitė jiems savo įsakymą dėl jų paskyrimo į ekipažus. Gintautas paskirtas į trečią, o Jonas - į antrą eskadrilę.
Kadangi aviatechnika šiame dalinyje buvo nauja, jiems buvo organizuoti trumpi kursai, po kurių reikėjo išlaikyti įskaitas ir egzaminus, kuriuos priėmė eskadrilių, o po to pulko inžinieriai. Po teorinės dalies sekė praktinis darbas, vyrai skraidė su instruktoriais, kurie mokė juos visų tų dalykų, kurie buvo reikalingi skrydyje. Pirmiausia buvo skraidoma aerodromo ribose, antrame etape – įvairiuose specialiuose maršrutuose, trečiame – skraidymai oro trasose šalies ribose. Pasibaigus paruošimo programai, Jonas gavo teisę dirbti bortradistu. Taip prasidėjo jo aviacinis kelias.
Kuo daugiau Jonas skraidė, tuo daugiau įgaudavo patirties. Jau po 4-6 mėnesių įtempto savarankiško darbo modernaus avialainerio pilotų kabinoje jis jautėsi kaip savo namuose.
Lėktuvo ekipažą sudarė septyni nariai: du pilotai, iš kurių vienas buvo viso ekipažo vadas, du bortinžinieriai, bortradistas - jų darbo vietos buvo viršutinėje pilotų kabinoje, šturmanas – apatinėje kabinos dalyje, ir šaulys – kabinoje, įrengtoje lėktuvo gale, ten taip pat buvo įrengta šaudymo patranka, skirta lėktuvo apsaugai ne tik ore, bet ir žemėje.
Eilinė aviatorių darbo diena prasidėdavo pusryčiais, atskiroje lakūnų valgykloje. Po to rytinė rikiuotė, po kurios dalis kariškių dirbdavo aerodrome, kiti dalyvaudavo įvairiuose užsiėmimuose, skirtuose teoriniam ir praktiniam skrydžių pasiruošimui.
Jonas iki pietų dirbdavo aerodrome, padėdamas savo lėktuvo technikams. Po pietų kartu su savo kolegomis dalyvaudavo užsiėmimuose savo specializuotoje klasėje.
Kitą dieną vykdavo planiniai skraidymai, kuriuose augdavo kiekvieno ekipažo nario patirtis ir meistriškumas. Skraidydami po plačią šalį transportiniais lėktuvais,
gabendavo įvairios paskirties krovinius.


*******
Pravedant karinius mokymus tarp įvairių kariuomenės rūšių būtinai dalyvaudavo ir aviacija. Ir šį kartą aviacijos pulkui, kuriame tarnavo ir Jonas, reikėjo dalyvauti bendruose kariniuose manevruose.
Tai buvo šiltą, saulėtą vasarą. Mokymai prasidėjo gilų vidurnaktį, paskelbus bendrą pavojaus signalą. Su kitais kariškiais atvykęs į aerodromą, Jonas nuskubėjo prie savo lėktuvo. Kol technikai ruošė lėktuvą skrydžiui, jis sėdėjo pilotų kabinoje savo darbo vietoje ir budėjo įsijungęs visas lėktuve esančias radijo stotis. Gavęs radijo ryšiu sutartą koduotą signalą, reiškiantį pilną lėktuvo paruošimą pakilimui po 15 minučių, pranešė apie tai technikams. Prabėgus 5 minutėms, atvyko likusi ekipažo dalis. Po trumpų pasiruošimų įjungiami visi keturi lėktuvo varikliai, į darbą įsijungia visos jo sistemos.
Vienas po kito kelių minučių intervalu ūždami galingais varikliais lėktuvai kyla į orą. Numatytame aerodrome leidžiasi po 30 minučių. Kol viena dalis ekipažo narių su kitais aviaspecialistais ruošia lėktuvus specialios užduoties vykdymui, kiti ekipažo nariai - pilotai, šturmanai, bortradistai - tam tikrose klasėse ruošia skrydžiui dokumentaciją: braižo skrydžio ir ryšio planus, aptarinėja įvairias užduoties vykdymo detales ir pan. Po pasiruošimo visi grįžta į lėktuvus, kurie pilnai paruošti darbui. Sutemus duodamas trumpas laikas pailsėti neišeinant iš lėktuvų. Juose viskas, kas reikalinga poilsiui ir maisto gamybai.
Aerodrome, pilname karinių lėktuvų, įsivyrauja tyla, tik ginkluoti sargybiniai patruliuoja, kaukšėdami savo sunkiais kaustytais batais.
Pirmą valandą nakties gaunamas signalas karinės operacijos vykdymo pradžiai. Vienas po kito kyla galingi transportiniai lėktuvai.
Vienuose karinė technika su uždėtais ant jų specialiais parašiutais, kituose – desantininkai, pasiruošę bet kada palikti lėktuvą skrydžio metu. Po 40 minučių skrydžio lėktuvas, kuriame skrenda ir Jonas, pasiekia savo tikslą. Tam tikrame aukštyje, atsidarius lėktuvo krovininės kabinos liukui, po šturmano komandos iš lėktuvo išlekia keletas kovinių mašinų, kurios, skrosdamos nakties dangų, didelių parašiutų pagalba leidžiasi į žemę. Desantavimo darbas atliekamas puikiai, tiksliu laiku ir numatytoje vietoje. Ekipažo nariai patenkinti savo darbu, belieka tik nusileisti savo baziniame aerodrome. Deja, jame spėja nusileisti tik keletas lėktuvų, nes netikėtai visą šį aerodromą užgula tirštas baltas rūkas. Matomumas – nulis. Visi kiti lėktuvai, imituodami nusileidimą savo aerodrome, turėjo vėl kilti ir keisdami kursą leistis atsarginiame aerodrome.
- 3val. 46 min. iki posūkio liko 10 sekundžių, pasiruošti ketvirtam posūkiui,- pasigirdo ausinėse šturmano balsas, kuris po akimirkos tęsė skaičiavimą, - liko 5 sekundės, 4, 3, 2, 1 – posūkis į dešinę.
- Sukamės. - patvirtino ekipažo vadas, pasukdamas lėktuvo šturvalą į dešinę pusę.
- „Baze“, „706“- tasis ketvirtame, važiuoklė išleista, mechanizacija 25/30. - pranešė skrydžio valdymo vadovui antrasis pilotas, išeidamas į radijo eterį.
- „706“ – tasis, aš „Bazė“ supratau, jūsų nuotolis 8.
- 500. - atsakė pilotas, nurodydamas realų lėktuvo aukštį.
- Aukštis 500, greitis 250, nuotolis 7 , kursas 214. - tikslino ekipažui informaciją šturmanas.
- Išleisti lėktuvo sparnų mechanizaciją 25/43. - davė komandą vadas.
- Supratau, išleidžiu,- atsakė bortinžinierius balsu kontroliuodamas prietaisų parodymus, - 35 laipsniai, 40, 43. Mechanizacija išleista pilnumoje – 25/43.
- Supratau. - patvirtino vadas.
- „706“ – tasis nuotolis 5 , važiuoklė išleista pilnumoje, mechanizacija 25/43. - pranešė antrasis pilotas.
- „706“ – tasis , aš „Bazė“, jūsų nuotolis 4, glisadoje.
- 320, glisadoje. – patvirtino antrasis pilotas.
- „Baze“ „706“ – tasis tolimasis švyturys, pasiruošę kilti.
- „706“-tasis žemiau glisados, leidžiu kilti. – atsiliepė skrydžių valdymo vadovas.
- „706“-tasis supratau, kylam. – priėmė informaciją antrasis pilotas.
- Ekipaže, kylame, maksimalus pakilimo greitis, važiuoklę ir mechanizaciją įtraukti. - davė komandą savo ekipažui jos vadas.
- Supratau. - atsakė bortinžinierius ir vietoje to, kad pirmiausia nustatytų
maksimalų pakilimo greitį visiems varikliams , vienu ypu sutraukė visą sparnų mechanizaciją.
Akimirksniu lėktuvas iš 60 metrų aukščio staiga smigo žemyn. Lėktuvas pradėjo smarkiai vibruoti, atrodytų, kad kažkas jį nori sulaikyti ir neleidžia jam skristi, o jis nepasiduodamas šiam trukdymui vis tiek veržiasi į priekį. Staiga išsijungė ketvirtasis variklis. Suveikė „RI – 70“ , lėktuvo perspėjimo informacinės sistemos balsas, kuris moterišku balsu pranešė:
- „Pavojingas aukštis“ , „Susidūrimas“, „Išsijungė ketvirtas variklis“, „Elektros maitinimo sistemą patikrinti“ .
- Išsijungė ketvirtasis generatorius, kiti elektros šaltiniai dirba normaliai. -
pranešė bortradistas.
- Neaišku kodėl, išsijungė ketvirtasis variklis, išjungiau šio variklio kuro padavimo sistemą. - atraportavo bortinžinierius.
- Supratau, - atsakė ekipažo vadas, - bet , po galais, kas čia atsitiko? Kodėl lėktuvas nekyla? – piktai sunerimęs vadas beviltiškai traukė šturvalą į save.
- Vade, apačioje matau žiežirbas ir kažkokią paslaptingą skaisčiai pulsuojančią šviesą, ji sukasi ratu aplink lėktuvą! – šūktelėjo šturmanas.
- Patvirtinu, tačiau su kuo mes susidūrėme nematau, visur tirštas rūkas ir dar ta kažkokia paslaptinga šviesa, vienintelė pramušanti rūką. – pasigirdo šaulio balsas.
- Po paraliais, bortinžinieriau, ką išdirbinėji!? Kur maksimalus variklių greitis!? – apmaudžiai šūktelėjo vadas pamatęs, kad visos variklių greičio svirtys stovi nominale.
- Supratau ! O viešpatie! – atsipeikėjęs iš sąstingio suskubo atsakyti
bortinžinierius, nustatydamas kitiems trims likusiems varikliams maksimalų pakilimo greitį. – Maksimalus pakilimo greitis nustatytas.
Pagaliau sėkmingai atsiplėšęs nuo nematomos kliūties „ 706“-tasis palengva pradėjo kilti.
- „Baze“ , aš „706“ – tasis, nežinia dėl kokios priežasties sustojo ketvirtasis variklis, kuras į jį užblokuotas. – praneša informaciją skrydžių vadovui pats ekipažo vadas.
- „706“ – tasis aš „Bazė“ supratau.
- Vade, - kreipėsi bortinžinierius į jį vidiniu ryšiu, - dega signalizacija, kad pilnai neuždarytas dešinysis važiuoklės liukas, nors važiuoklė išleista visa.
- „Baze“, aš „706“-tasis, važiuoklė išleista pilnai, tačiau signalizacija rodo, kad neuždarytas dešinysis važiuoklės liukas, pradubliavus važiuoklės išleidimą mechaniniu būdu vis tiek dega signalizacija, kad dešinysis liukas neuždarytas. – praneša skubią informaciją vadas.
- „706“-tasis, „Bazė“ suprato, informacija apie jus perduota vadovybei ir rezerviniam aerodromui, leisitės paskutiniai, susisiekite radijo ryšiu su juo.
- „706“-tasis suprato. Ačiū. Iki.
- Rezervinio aerodromo radijo dažnis nustatytas, antra stotis, šaukinys „Ramusis“. – informavo bortradistas vadą ir atsisuko į elektros šaltinių kontrolės skydelį, stebėdamas likusių generatorių ir kitų elektros šaltinių darbą, kadangi ketvirtasis generatorius neveikė, dėl išsijungusio ketvirto variklio, jo krūvį perėmė kiti srovės šaltiniai.
Ekipaže jautėsi įtampa, tačiau niekas neparodė panikos, atvirkščiai, kiekvienas stengėsi dar geriau vykdyti savo darbą.
- „Ramusis “, aš „706“-tasis. – nuskambėjo į eterį ekipažo vado pranešimas.
- „706“-tasis, aš „Ramusis“. – atsiliepė rezervinio aerodromo skrydžių
valdymo vadovas.
- „Ramusis“, aš „706“-tasis, aukštis – 1200 ; nuotolis – 56, laukiu jūsų nurodymų.
- „706“-tasis, mes informuoti apie jus. Kokia jūsų situacija šiuo metu?
- Aš „706“-tasis. Situacija kol kas nesikeičia. Dėl neaiškios priežasties išsijungęs ketvirtasis variklis, kiti varikliai ir visos lėktuvo sistemos veikia normaliai. Lig šiol dar mirksi šviesos signalizacija, kad neuždarytas dešinės pusės važiuoklės liukas. Atlikome visas papildomas procedūras pagal instrukciją dėl važiuoklės išleidimo , situacija nesikeičia – signalizacija informuoja, kad liukas neuždarytas, tačiau patikrinti, ar liukas uždarytas, ar ne – nėra galimybės.
- „706“-tasis, aš „Ramusis“, informaciją priėmiau, supratau. Šiuo metu tupdome dar du lėktuvus. Patys suprantate, kitų atsarginių aerodromų arti nėra, todėl privalome visus priimti pas save. Jūs leisitės paskutiniai. Kol kas jūsų kursas – 284 laipsniai. Sukite ratus laukimo zonoje Nr. 2.
- „706“-tasis suprato, kursas 284 , laukimo zona Nr.2.
- Supratau,- vidiniu ryšiu atsakė šturmanas,- vade, sukamės į kairę, kursas 284, aukštis - 1200, laukimo zona Nr.2.
- Į kairę, kursas 284, aukštis 1200, zona Nr.2. – patvirtino informaciją vadas.
- Vade, - kreipėsi šturmanas,- manau, kad po mūsų nusileidimo šiame aerodrome ramu tikrai nebus. - sakydamas tai, jis turėjo omenyje aerodromo šaukinį „Ramusis“.
- Tai jau tikrai, ko gero. - sutiko su juo ekipažo vadas. – Pirma nusileiskime, o paskui žiūrėsime, kas bus.
Tuo metu rezerviniame aerodrome užvirė darbas. Nusileidus dar dviem lėktuvams, skrydžių vadovas vidiniu ryšiu davė nurodymus gelbėtojų komandai užimti poziciją prie nusileidimo tako. Po kelių minučių gaisrinės ir medicinos pagalbos automobiliai įjungtomis kaukiančiomis sirenomis ir mirksinčiais šviesos signalais lėkė į nurodytą vietą.
- „Ramusis“, aš „705“-tasis, nusileidau.- pasigirdo radijo pranešimas iš paskutinio nusileidusio lėktuvo.
- „705“-tasis, aš „Ramusis“, supratau, tako pabaigoje sukite į dešinę, jūsų ten laukia.
- „705“-tasis supratau į dešinę. - dar po akimirkos pasigirdo paskutinis „705“-tojo pranešimas. - „705“-tasis nusileidimo taką atlaisvinau. Ryšio pabaiga.
- „Ramusis“ suprato, nusileidimo takas laisvas. Ryšio pabaiga.
Į skrydžių valdymo centrą atvyko pulko vadas pulkininkas Antanas su savo pavaduotojais ir grupe aviacijos inžinierių. Priėmęs informaciją iš skrydžio valdymo vadovo, pulko vadas kreipėsi į visus susirinkusius:
- Na, išminčiai, situaciją jūs žinote. „706“ –tasis lėktuvas bus su kažkuo susidūręs ore, o gal žemėje. Su kuo ? Kol kas nežinome, versijų ne viena, bet tai susidariusios problemos neišspręs. Žinome, kad išsijungė ketvirtasis variklis, išsijungimo priežastis taip pat neaiški. Pilnai neužsidaręs dešinės pusės važiuoklės liukas. Kitos lėktuvo sistemos dirba normaliai. Kokių bus minčių, pasiūlymų? Ilgai laukti negalime, nes kuro kiekis lėktuve ribotas.
Pirmasis prašneko vienas iš aviacijos inžinierių:
- Važiuoklės liukas valdomas hidrauline sistema, lėktuvo signalizacija rodo, kad liukas uždarytas nepilnai, tai reiškia, kad gali būti pažeista tik viena liuko spyna. Manau, reikia lėktuvą apžiūrėti iš žemės ir įsitikinti, ar liukas tikrai uždarytas, jam tereikia tam tikrame aukštyje praskristi lygiagrečiai su nusileidimo taku, tada žinosime, ką toliau daryti. Bet yra vienas pavojus. Nuo važiuoklės smūgio į nusileidimo taką, jei liuko hidraulinėje sistemoje yra pažeidimų, liukas gali atsidaryti, prie tokio greičio – pasekmės gali būti liūdnos.
- Supratau. - atsakė pulko vadas ir tuoj pat kreipėsi į skrydžių valdymo vadovą. - Perduokite „706“-tajam, kad leistųsi pagal įprastą schemą, bet kai priartės prie nusileidimo tako , tegul praskrenda virš jo 100 metrų aukštyje. Po to bus aiškūs kiti veiksmai. Ir išstatykite iš abiejų pakilimo tako pusių stebėtojus su žiūronais ir radijo ryšiu. Mes lėktuvą stebėsime iš čia.
Nedelsiant buvo atlikti visi pulko vado nurodymai.
- „706“-tasis, aš „Ramusis“, mes pasiruošę jus priimti, nusileidimo takas laisvas. Nusileidimo kursas - 204 laipsniai, aerodromo slėgis 736,5; vėjas pietryčių 5 - 7 m/sek., +17laipsnių Celsijaus, matomumas geras, leiskitės į 500 metrų aukštį. Papildoma informacija – vietoje nusileidimo praskriskite nusileidimo taką 100 metrų aukštyje vizualiniam lėktuvo patikrinimui.
- „706“-tasis informaciją priėmė, nusileidimo kursas – 204, praskristi 100 metrų aukštyje virš pakilimo tako, aerodromo slėgis – 736,5, leidžiamės į 500 metrų aukštį. – atsakė antrasis pilotas, priimdamas nusileidimo informaciją.
- Ekipaže, - pasigirdo ausinėse lėktuvo vado balsas, - pasiruošti nusileidimui, nustatyti aerodromo slėgį – 736,5.
- Bortradiste, - kreipėsi į Joną ekipažo vadas vidiniu ryšiu, - perskaityti ekipažo veiksmų lentelę prieš nusileidimą.

Kiekviename skrydžio etape - pradedant lėktuvo pajudėjimu iš stovėjimo vietos, prieš pakylant, skrydžio metu kas 30 minučių ir t.t - skaitoma speciali lentelė, kurioje užrašyti tam tikri punktai, kuriuos privalo įvykdyti ekipažo nariai. Tai reikalinga tam, kad būtų įsitikinta, ar lėktuvas ir jo sistemos paruoštos vienam ar kitam skrydžio etapui. To reikalauja skrydžio saugumo instrukcija.
- Aukščio matavimo prietaisai? - pradėjo lentelės skaitymą Jonas.
- Aerodromo slėgis 736,5 nustatytas, aukštis 1200 metrų. – pirmasis
atsakymų virtinę pradėjo antrasis lėktuvo pilotas.
Po to analogiški atsakymai nuskambėjo iš kitų ekipažo narių. Taip punktas po punkto buvo perskaityta visa lentelė.
- Pasiruošimas nusileidimui? - perskaitė paskutinį punktą bortradistas.
Vienas po kito ausinėse pasigirdo trumpi ir greiti atsakymai:
- Antrasis pilotas nusileidimui pasiruošęs.
- Šturmanas nusileidimui pasiruošęs.
- Vyresnysis bortinžinierius nusileidimui pasiruošęs.
- Antrasis bortinžinierius nusileidimui pasiruošęs.
- Šaulys nusileidimui pasiruošęs.
- Pasiruošimų nusileidimui lentelė baigta, bortradistas nusileidimui pasiruošęs.
- Supratau. - atsakė ekipažo vadas ir tuoj pat tęsė toliau. - Ekipaže, tęsiame nusileidimą į 500 metrų aukštį.
- 500. - patvirtino antrasis pilotas.
- 500 metrų, šturmanas suprato. Šiuo metu kertame 650 metrų ribą. Nusileidimo informaciją aerodrome „Ramusis“ turiu, nusileidimo kursas – 204 laipsniai.
- Patvirtinu. - atsakė vadas.
Po kelių minučių radijo eteryje nuskambėjo antrojo piloto pranešimas:
- „Ramusis“, aš „706“-tasis trečiajame posūkyje, aukštis 500 metrų.
- „706“-tasis, aš „Ramusis“, supratau, primenu – jums reikalinga 100 metrų aukštyje praskristi visą pakilimo taką, apžiūrėsime jūsų lėktuvą , iš žemės.
- „706“- tasis suprato, 100 metrų virš pakilimo tako. – nusiuntė patvirtinimą antrasis pilotas.
- Patikrinau elektros tiekimą lėktuve, elektros šaltiniai dirba normaliai, išskyrus ketvirtą generatorių, pakrovimo srovės akumuliatoriuose normoje. - atraportavo bortradistas.
- Supratau. - atsakė vadas.
- Iki ketvirto posūkio liko 6 sekundės, - pasakė šturmanas ir pradėjo
skaičiavimą, - 4, 3, 2, 1 – sukamės.
- Sukamės. - patvirtino vadas, šturvalu pasukdamas lėktuvą į nusileidimo tako pusę.
- „706“-tasis ketvirtame posūkyje, važiuoklė išleista, mechanizacija 25/30. – nusiuntė pranešimą antrasis pilotas.
- „706“-tasis, aš „Ramusis“, supratau, jūsų nuotolis 8 km.
- „500“. - atsiliepė „706“-tasis.
- Mūsų nuotolis 6, aukštis 300, kursas 204. - tikslino realią skrydžio informaciją šturmanas.
- Supratau, - atsakė vadas po akimirkos duodamas nurodymą ,- išleisti sparnų mechanizaciją 25/43.
- Supratau, 25/43, - atsiliepė vyresnysis bortinžinierius Olegas, specialia svirtimi išleisdamas užsparnius į 43 laipsnių padėtį, - mechanizacija išleista pilnai - 25/43.
- Aišku. – atsakė vadas.
- „706“-tasis, aš „Ramusis“, jūsų nuotolis 1, glisadoje.
- „100“, - atsiliepė „706“-tasis.
Turboreaktyvinis laineris triukšmingai ūždamas pralėkė visą pakilimo taką 100 metrų aukštyje. Iš stebėtojų pasipylė radijo pranešimai:
- Važiuoklė ir mechanizacija išleisti pilnumoje.
- Abu važiuoklės liukai pilnai uždaryti.
- Lėktuvo priekyje po šturmano kabina matosi pramušta anga.
- Matosi ketvirto variklio ir sparnų išorinės deformacijos.
- Na ką gi, beveik viskas aišku, sodiname lėktuvą. - davė nurodymą pulko
vadas skrydžio vadovui. - Tik neaišku, su kuo jie susidūrė ore? Kažkokia mistika ir tiek.
- „706“-tasis, aš „Ramusis“, jūsų važiuoklė ir mechanizacija išleisti pilnumoje, važiuoklės liukai uždaryti, jums duotas leidimas leistis pagal įprastinę schemą, nusileidimo kursas 204 laipsniai.
- „706“-tasis suprato, pagal schemą, nusileidimo kursas 204.
Apsukęs ratą, lėktuvas pradėjo leistis ant pakilimo tako.
- Aukštis 8 metrai, 7, 6, - girdėjosi ausinėse šturmano balsas, - 5, 4, 3, 2, 1.......1.
Kad ir nežymiai, bet vis tiek pasigirdo nedidelis trinktelėjimas, kai lėktuvo važiuoklė palietė nusileidimo taką. Tuo momentu, kažkas skrydžio valdymo centre riktelėjo:
- Pažiūrėkite, dešinysis važiuoklės liukas palengva atsidaro!
- Taip ir maniau, tikrai taip. - patvirtino informaciją skrydžio vadovas
stebėdamas pro žiūronus, kaip palengva atsidaro dešinysis važiuoklės liukas.
- Viešpatie brangiausias, jie gi nieko nemato, gal reikia jiems pakilti kol dar nevėlu?! Juk tai katastrofa !? – šūktelėjo kažkas iš esančių skrydžio valdymo centre.
- Nuo to niekas nepasikeis. – atsakė skrydžio vadovas, išeidamas
į radijo eterį. – „706“-tasis, maksimalus stabdymas, tuoj pat įjunkite visų variklių reversą.
- „706“-tasis suprato, reversas visiems varikliams.
Vyresniajam bortinžinieriui įjungus visų variklių reversą, lėktuvo greitis pradėjo sparčiai mažėti, o jam iš paskos, nusileidimo taku, kaukdamos lėkė gelbėtojų mašinos.
Staiga po lėktuvo apačia ties lėtai atsidarančiu važiuoklės liuku nušvito nepaprasto grožio spinduliuojanti šviesa. Tai truko tik akimirką, nes kai tik liukas trinktelėjęs į viršų aklinai užsidarė, paslaptinga šviesa dingo.
- Vadimai, - nustebęs kreipėsi į skrydžių valdymo vadovą pulkininkas Antanas, - ar tu matei tą patį ką ir aš?
- Taip.... tai tiesiog neįtikėtina .... negali to būti... kas čia darosi? Nejau mums pradėjo vaidentis nuo įtampos? – netikėjo savo akimis Vadimas.
Stabdydamas lėktuvą, ekipažas net nenujautė, kokie įvykiai vyko tuo metu. Tik galutinai sustabdę lėktuvą pranešė:
- „706“-tasis nusileidimas, pas mus viskas tvarkoje.
- „706“-tasis, aš „Ramusis“, supratau, tako gale į kairę.
- „706“-tasis suprato į kairę, ryšio pabaiga.
Lėktuvas, palikęs nusileidimo taką ir pasukęs į kairę pusę, dar kiek pavažiavęs sustojo specialioje aikštelėje. Netoliese mirksėdamos specialiais šviesos signalais sustojo gelbėtojų mašinos, kurios buvo pasiruošusios bet kurią akimirką vykdyti gelbėjimo darbus.
Ekipažas, išjungęs visas lėktuvo sistemas ir variklius, išlipo iš lėktuvo, prie kurio bėgo visi, kurie tuo momentu buvo netoliese. Atvyko pulko vadas su palyda. Ore tvyrojo stiprus pušų kvapas. Ir tik tada pradėjo stipriai plakti ekipažo narių širdys, kai jie pamatė, kas jiems atsitiko. Po šturmano kabina, apsauginiame lokatoriaus išoriniame
gaubte pramušta didžiulė skylė. Pats lokatorius subyrėjęs į šipulius, šalia jo guli didelis medžio gabalas. Ketvirtajame variklyje, taip pat matėsi storo medžio dalis, variklio turbina subyrėjusi į smulkius gabalėlius. Matyti nedideli trečio variklio korpuso išoriniai sulankstymai. Apgadinti priešsparniai. Keliuose važiuoklės ratuose pramuštos skylės. Aplankstytas dešinės pusės važiuoklės liukas, kurį atidžiai apžiūrinėjo pulko vadas su inžinieriais.
- Jūs tik pasižiūrėkite, - stebėjosi pulkininkas Antanas ranka rodydamas į važiuoklės liuką toje vietoje, kur jis atsidaro, - tiesiog neįtikėtina, juk čia kaip užvirinta, lygu, net siūlės nesimato. Sakykite – iš kur tai? Juk mes visi lėktuvo leidimosi metu puikiai matėme aplink šį liuką kažkokias spindinčias žiežirbas. Ar gali kas nors iš jūsų paaiškinti, kas čia įvyko? – klausė jis susirinkusiųjų, visiškai užmiršęs, ką iš tikrųjų matė leidžiantis lėktuvui.
Tačiau paaiškinimo nebuvo, visi nustebę čiupinėjo tą vietą, kur atsidarydavo važiuoklės liukas, ši vieta buvo tarsi priaugusi prie lėktuvo korpuso. Deja, atsakymų nebuvo, aplinkui vieni klaustukai.
Tik apžiūrinėdami lėktuvą, ekipažo nariai suprato, kad skrydžio metu jų lėktuvas buvo susidūręs su mišku, kurio medžius jis negailestingai vertė.
- Na, tai ką – medkirčiai, prikapojot malkų? – kreipėsi į ekipažą pulko vadas ir nesulaukęs atsakymo davė jiems nurodymus. – Prašau nuimti visus juodosios dėžės skrydžio ir pokalbių įrašus. Viską pristatyti į skrydžių objektyvinę tyrimo kontrolės laboratoriją. Jus palydės pulko inžinieriai...
Dar tos pačios dienos vakarą, kai pagrindinėje aviabazėje išsisklaidė tirštas rūkas, ekipažas, kuriame skraidė Jonas, grįžo namo kitu lėktuvu, bet tik kaip keleiviai.
Ypatinga aviakatastrofų tyrimo komisija, ištyrusi visą surinktą medžiagą, tarė savo žodį:
- Pavojingo skrydžio, vos netapusio aviakatastrofa priežastis - pats ekipažas, nėra tarpusavio kontrolės. Aišku, čia turėjo didelės įtakos ir ekipažo narių nuovargis. Pagrindinis kaltininkas – vyresnysis bortinžinierius, jo neteisingi veiksmai skrydžio metu ir buvo pagrindinė priežastis to, kas įvyko. Lėktuvas po remonto bus nuskraidintas į
veikiantį aviacijos muziejų, nes mes manome, kad leisti jam toliau skraidyti, vėl save išbandant kitose nestandartinėse situacijose, neverta rizikos – trečias kartas gali būti paskutinis.
Ir čia Jonas prisiminė atvejį, kaip prieš kelerius metus būtent šis lėktuvas nusileido ant betoninio nusileidimo tako be išleistos važiuoklės, įvykis baigėsi laimingai.
Jono ekipažui buvo duota savaitė poilsio, kurio metu visi ekipažo nariai turėjo iš naujo perlaikyti visas teorines ir praktines skraidymo įskaitas, o vyresniajam bortinžinieriui buvo uždrausta skraidyti vienerius metus, be to jis turėjo naujai patvirtinti savo kvalifikaciją.
Išlaikęs visas įskaitas, Jonas nutarė likusias dvi dienas praleisti prie jūros kartu su savo žmona Andželika.

*******

Kitą dieną, po pusryčių, neskubėdami jie suruošė reikiamus daiktus. Atsisveikino su artimaisiais ir sėdę į automobilį leidosi į kelionę. Dešimtajame kilometre Andželika susigundė pati valdyti automobilį:
- Joneli, ir aš noriu truputį pavairuoti, kaip kitaip aš išmoksiu, mielasis, juk ir taip mažai mes važinėjame. - meiliu balsu gundė Joną žmona. - Tai duosi šiek tiek pamėginti, ar ne? Juk tai darau ne pirmą kartą.
- Gerai, gerai. - atsakė jis. - Bet tik artimiausioje aikštelėje ir tik tuomet, jei ji bus tuščia. O gatvėje leisiu važiuoti tik tada, kai pakankamai gerai išmoksi valdyti mašiną aikštelėje.
Dar kiek pavažiavęs tiesiu keliu, Jonas įsuko į artimiausią poilsio aikštelę, nes joje kaip tik nebuvo nė vienos mašinos. Neišjungęs mašinos variklio, jis persėdo į keleivio vietą. Andželika sėdo prie vairo. Įjungusi pirmąją pavarą, pradėjo palengva važiuoti. Apsukusi kelis ratus, panoro įjungti aukštesnę pavarą.
- Neskubėk. Pirma išmok manevruoti mašina nedideliu greičiu, paskui jungsi aukštesnę pavarą, didinsime greitį palengva. Dabar sukiok aštuoniukę, pirma į vieną pusę, paskui į kitą, po to atbuline eiga.
Kelias figūras Andželika išsukiojo visiškai neblogai, tačiau sukdama mašiną ketvirtą kartą, ji tarsi suakmenėjo.
- Suk vairą į dešinę pusę. - ramiai tarė Jonas, bet pamatęs, kad Andželika visiškai nereaguoja, tęsė toliau. - Patrauk koją nuo greičio akseleratoriaus ir spausk stabdį. Pamatęs, kad Andželika absoliučiai nereaguoja į jo žodžius, Jonas paėmė rankomis vairą, norėdamas pakeisti mašinos judėjimo kryptį, bet tuo metu, Andželika vietoje stabdžių iki pat galo paspaudė greičio pedalą. Mašina kaip kulka šovė į priekį, o Jonas loštelėjęs atgal po akimirkos rankomis atsirėmė į automobilio panelį. Mašina, garsiai riaumodama, numušusi betoninį stulpelį, užšoko ant pievelės. Dar keletas sekundžių ir ji tuoj atsidurs gatvėje, kurioje pilna pralekiančių mašinų, tik staiga aplink jų mašiną ratu sužibo spinduliuojanti nematyto grožio šviesa. Tą pačią akimirką mašina sustojo kaip įbesta, pakibusi ant išversto didžiulio betoninio luito, o Jonas, pasukęs mašinos raktelį, išjungė variklį ir tuo metu paslaptingoji šviesa dingo.
Kurį laiką abu be žado sėdėjo mašinoje. Atsitokėję iš jos išlipo. Jonas kaip nesavas vaikštinėjo apie mašiną, apžiūrinėdamas ją iš visų pusių:
- Aha... kėbulas beveik nepažeistas, tik priekis suvarytas .... nuo betoninio stulpelio ... variklio apačia ir važiuoklė taip pat subyrėjo. Taip, taip ... Ko gero neapsimokės remontuoti, atia, miela mašinėle. - garsiai svarstė jis, paskui priėjo prie žmonos atsisėdo šalia ir kaip mokėdamas ją ramino. – Ką tu čia jaudiniesi brangioji, čia gi tik metalas, reikės - nusipirksime kitą mašiną, svarbu, kad mes su tavimi esame gyvi, už tai ir dėkokime Aukščiausiajam, kad mus apsaugojo nuo blogiausio. Gaila, kad video kameros dabar neturime ... mobiliuosius telefonus ... ir tuos palikome namuose ... bent jau finišą būtume nufilmavę po tokio važiavimo .... ot tai vaizdelis ... įsivaizduoji? ... tai bent lėkėme ... a? ... kaip su reaktyviniu lėktuvu. Kaskadininkai mes kokie, ar ką? Tu tik pasižiūrėk – pas mane jokio įbrėžimo ... tiesiog neįtikėtina!
Andželika, negalėdama visiškai atsigauti, sėdėjo ant žolės ir parėmusi delnais savo veidą kalbėjo:
- Ačiū Dievui, kad taip laimingai viskas baigėsi... bet ką aš padariau? Gerai, kad nors dabar man atsivėrė akys dėl tų mano nelemtų važinėjimų.
Ir taip ji sėdėjo iki tol, kol atvyko kelių policija, kurią mobiliuoju telefonu iškvietė visiškai svetimi žmonės.
- Kaip jaučiatės? Ar iškviesti medikus? – paklausė jų ką tik atvykę policijos pareigūnai.
- Andželika, - dar kartą kreipėsi į ją Jonas, - ar tau tikrai viskas gerai? Nesusižalojai? Tau nieko neskauda? Gal geriau medikus tau iškviesti? Tegul apžiūri ... maža kas.
- Man viskas gerai, jokių problemų ... aš šiek tiek šokiruota .... man reikia tik atsigauti. – tyliai pasakė ji.
- Kol kas viskas gerai, medikų nereikia. – atsakė policininkams Jonas.
- Supratome. - atsakė pareigūnai, apžiūrinėdami įvykio vietą. - Jums čia labai pasisekė. Ar galite šiek tiek palaukti? Nes netoliese įvykusi dar viena autoavarija, mums pranešė, kad ten yra sužeistų žmonių, o mes šiame rajone – vieninteliai, nesuspėjame vienu metu būti keliose vietose.
- Mes palauksime, laiko turime į valias, daugiau nėra kur skubėti, jau atvažiavome. - atsakė jiems Jonas, rodydamas į savo mašiną.
Tik po gero pusvalandžio grįžo pas juos ta pati kelių policijos mašina. Sutvarkę visus formalumus, pareigūnai leido sutuoktiniams išvykti iš įvykio vietos, sakydami, kad jų sudaužyta mašina jie pasirūpins patys.
Išsikvietę taksi, Jonas su Andželika nuvyko į savo užmiesčio vilą, kuri buvo visiškai netoliese. Čia jie ir nutarė praleisti savaitgalį, norėdami atsigauti po ką tik patirto įvykio.
- Žinai, aš stebiuosi, kaip čia mums pasisekė. Juk galėjome perlėkę gatvę nusiristi nuo šlaito. – gulėdama lovoje, kalbėjo Jonui Andželika. – O ta paslaptinga šviesa, ar tu ją matei? – susijaudinusi kalbėjo ji.
- Nurimk, tau gal tik pasivaideno. Maža kas gali pasirodyti tokioje situacijoje, gal tai nuo mašinos skeliamos kibirkšties į betoną? – ramino žmoną Jonas, nors pats puikiai žinojo, kas tai buvo, bet negalėjo jis apie tai kalbėti.
- Per daug aiškiai aš ją mačiau, tai buvo kažkas nuostabaus, tiesiog neįprasta mano akiai. Atrodė, kad tą akimirką atsidūriau kitame pasaulyje. – neatlyžo Andželika.
Dar ilgai jie kalbėjosi, kol miegas pagaliau nugalėjo, nunešdamas juos į tolimą sapnų karalystę.


*******


Anksti ryte pirmas atsibudo Jonas. Pamatęs, kad laikrodis rodo 5 valandą ryto, stengėsi dar kiek nusnūsti, tačiau beviltiškai. Visokios mintys nedavė jam ramybės. „Kas čia dabar pasidarė? Ką negerai aš darau, kad turiu vaikščioti skustuvo ašmenimis? Ar ne per daug man šitų ekstremalių situacijų? Čia lėktuvas mišką verčiantis. Čia su mašina kaip kokie kaskadininkai, net apsaugos diržų neužsisegę... Viskas nuplaukė: ir jūra, ir poilsis, ir mašina verta nebent tik laužyno. Gerai, kad Andželikai nepasakojau apie šį „nuostabų“ skrydį virš miško, jai šito tikrai būtų per daug. Na ir ką šiandien mes turime?“ – vis dar paskendęs savo mintyse, žiūrėdamas į laikrodį, klausė savęs Jonas. „Aha... šiandien juk sekmadienis, taigi kad sekmadienis, - mąstė jis, - aišku...”
Pažiūrėjęs į miegančią žmoną, tyliai atsikėlė iš lovos, nusiprausė, apsirengė ir parašęs Andželikai raštelį, kad išvyko į miestą nupirkti maisto produktų, išsikvietė taksi ir išvažiavo.
Miestas dar tik budo. Pro šalį pralėkė vos kelios mašinos, vienas kitas praeivis pasirodydavo šalikelėje. Pamatęs žmones, skubančius į bažnyčią, Jonas pagalvojo: „ O kodėl į ją neužėjus? Gal mišios kokios nors bus, juk šiandien sekmadienis, valanda čia ar čia ... palauks kiti reikalai“. Taip samprotaudamas paprašė taksisto sustoti, o išlipęs ryžtingai pasuko bažnyčios link.
Užėjęs į šv.Petro ir šv.Povilo bažnyčią pamatė, kad žmonės dar tik renkasi. Susiradęs atokesnę vietą palei sieną, atsisėdo ant suolelio ir apsidairė. Netoliese sėdėjo senyvo amžiaus moteriškė, kuri vos krutindama lūpas, pusbalsiu meldėsi, laikydama rankose rožančių. Po truputį bažnyčioje rinkosi daugiau žmonių, o dar po kokių 10-15 minučių ji buvo pilnutėlė.
Jonas, atlošęs galvą į sieną, užmerkęs akis, pradėjo mintyse melstis. Sukalbėjęs „Tėve mūsų“, pradėjo maldą „Sveika Marija“, po jos vėl grįžo prie pirmosios maldos, ir taip ratu maldos liejosi jo mintyse, viena po kitos.
Staiga Jonas išgirdo stiprėjančią giesmę ir negirdėto grožio vargonų muziką. Giesmė buvo tokia graži, švelni ir harmoninga, kad atrodė, jog gieda tūkstančiai angelų, kurie savo dangiškais balsais pažadino išvargusią Jono sielą.
Tą patį išgirdo ir kiti bažnyčioje esantys žmonės. Kartu su pirmaisiais nuostabios giesmės garsais visoje bažnyčioje kaip pagal kažkieno duotą komandą užsidegė visos žvakės. Per bažnyčią nuvilnijo lengvas nustebimo atodūsis, visų nustebę žvilgsniai klaidžiojo aplinkui ieškodami, iš kurgi tai sklinda, nors aiškiai matėsi, kad susirinkę giedotojai tylėjo. Tylėjo ir bažnyčios vargonai.
- Ei, vaikine, atsibusk gi, na greičiau. - judino už rankos Joną jo kaimynė.
Ir vos tik jis atsimerkė – viskas aplinkui nutilo, dangiškų giesmių kaip nebūta. Švietė vienintelės žvakės.
- Kas atsitiko? Ar jau mišios prasidėjo? – trindamas akis, paklausė Jonas.
- Vaje, vaje, pramiegojai stebuklą, mielasis, kad tu būtum girdėjęs ir matęs, kas čia darėsi. Kokios giesmės. Kažkas nematomas vienu metu visas žvakes uždegė, tikras stebuklas. Aš žinau, tai ženklas iš dangaus aukštybių. – susijaudinusi kalbėjo Jonui pagyvenusi moteriškė. Jos akys spindėjo, o lūpos krutėjo maldoje, rankose sukosi suspaustas rožančius.
- Ponia, - kreipėsi į ją Jonas, - kodėl šiandien kaip niekad tiek daug žmonių? Kas per mišios šiandien bus?
- Taigi, vaikeli, - vos krutindama lūpas, atsakė ji, - šiandien didi diena. Atvyko pats vyskupas, yra nemažai iš svetur atvykusių kunigų. Šiandien bus ypatingos mišios, skirtos Mergelės Marijos ėmimo į dangų dienai pažymėti. O dar kaip tik šiandien – tokie stebuklai, tokie stebuklai, net galva sukasi... atleisk, - pakėlė ji rankas su rožančiumi, - man reikia melstis, reikia melstis, melstis, melstis ...
- O aš dar nebaigiau savo maldų, jūs išbudinote mane anksčiau laiko, turiu tai atlikti iki galo, kitaip aš negaliu. – pusbalsiu kalbėjo sau Jonas ir jau kiek garsiau paklausė kaimynės, – O kiek dar liko laiko iki mišių?
- Gal kokios 7 ar 8 minutės. Netrukus turėtų prasidėti. - atsakė moteriškė, toliau tęsdama savo maldas.
Vos tik spėjo Jonas atsipalaidavęs pasinerti į savo maldas, kai tą pačią akimirką, visoje bažnyčioje vėl suskambo ta pati nežemiška giesmė. Po akimirkos šalia altoriaus, trumpai blykstelėjus spindinčiai nežemiškai šviesai, pasirodė mergelė, apsirengusi balta ilga suknia ir spinduliuojančia karūna ant galvos. Pakilusi nuo grindų, šypsodamasi pakėlė abi savo rankas į žmones, iš jos delnų skriejo daugybė
spinduliuojančių mažų žvaigždelių, o aplink mergelę skraidė mažučiai, baltai apsirengę angeliukai.
Žegnodamiesi maldininkai ir dvasininkai puolė ant kelių, garsiai ir pagarbiai kartodami maldą „Sveika Marija“, po kurios J.E. Vyskupas garsiai tarė:
- Švenčiausioji Mergelė Marija. Dievo Motina. Viešpatie, koks didis stebuklas aplankė mus. Broliai ir seserys, melskimės. Prašykime JOS atleidimo ir dangiškų malonių.
Visa bažnyčia vėl paskendo maldoje. Vienas vyriškis bandė tai nufilmuoti videokamera, bet ir kaip jis stengėsi, ji tiesiog neįsijungė. Zakristijonas, paslapčia nulėkęs į šalia esančią patalpą, norėjo kažkam prisiskambinti, tačiau neveikė nė vienas telefonas, nors prieš 10 minučių jis jais naudojosi, todėl niekaip neįstengė suprasti, kodėl būtent dabar jie neveikia.
Ir vos tik dangiška giesmė baigėsi – viskas ir vėl akimirksniu dingo.
Tuo momentu Jonas atsimerkė.
- Ar jau prasidėjo mišios? – paklausė jis savo kaimynės. - Kodėl bažnyčioje toks šurmulys?
- Mišios tai mišios, niekur jos nedings, o kad tu būtum tai matęs, vietoje to,
kad snaustum atėjęs čia, šventoje vietoje, tu ką naktimis nemiegi? Dabar tikrai visas pasaulis apie tai tik ir šnekės. Viešpatie, kokie stebuklai, kokie stebuklai, gyvenime aš tokių dalykų nesapnavau. - pusbalsiu kalbėjo senoji moteriškė. Dar nespėjusi visiškai atsitokėti po to, ką buvo ką tik mačiusi, ji ir vėl pasinėrė į savo maldas.
Po mišių, kurios praėjo itin pakiliai ir dvasingai, visi nekantravo skubiai grįžti į savo namus ir papasakoti artimiesiems apie regėtus stebuklus. Tačiau pasaulis apie tai nesužinojo, nes visiems šio įvykio liudytojams atmintis apie matytus vaizdus išsitrindavo vos tik jie išeidavo iš bažnyčios. Nežiūrint į tai, niekas negalėjo suprasti, kodėl jų tokia pakili nuotaika.
Paslaptis amžiams liko Dievo namuose.
Po šventų mišių, nusipirkęs maisto produktų, Jonas grįžo į vilą pas Andželiką. Vakare pora sugrįžo į savo namus, nes ryte, Jonas turėjo tęsti tarnybą.

*******


Išaušus rytui, eilinė darbo diena praėjo taip pat įprastai kaip ir anksčiau. Pusę dienos Jonas dirbo lėktuve, padėdamas savo ekipažo technikams. Kai nebūdavo ką veikti, jis, sėdėdamas pilotų kabinoje, studijuodavo kitus lėktuvo prietaisus, skaitydavo ekipažo instrukciją. Visa tai buvo reikalinga Jonui tam, kad jis galėtų tvirtai žinoti, ką konkrečiai skrydyje turi daryti kiti ekipažo nariai. Jis puikiai suprato, kad be papildomų žinių, be tarpusavio pagalbos ir kontrolės negalima saugiai skraidyti.
Po pietų Jonas su kitais kolegomis tvirtino teorines žinias savo klasėje. Po to kartu su savo ekipažu „skraidė“ specialiame lėktuvo treniruoklyje, turėdami atlikti įvairius veiksmus, dirbtinai sukeltose avarinėse situacijose. Dalyvaudavo planiniuose skraidymuose. Ir taip ratu vėl viskas sukdavosi iš naujo.

*******

Vieną gilią, tamsią naktį visi aviatoriai buvo sukelti ant kojų ir pristatyti į aerodromą. Pilotai, šturmanai ir bortradistai sėdėjo savo klasėse tvarkydami skrydžio dokumentaciją. Technikai ruošė lėktuvus.
Gauta informacijos, kad Armėnijoje įvyko stiprus žemės drebėjimas, daug sugriautų namų, daugybė žuvusių ir sužalotų žmonių. Reikalinga pagalba: maistas, šilti drabužiai, palapinės, ypatingai kranai, kurių labai trūksta keliant namų nuolaužas, nes po jomis įstrigę ne tik žuvusieji, bet ir sužeisti žmonės. Karinė transportinė aviacija turėjo nuskraidinti reikiamą pagalbą.
Lėktuve, kuriuo turėjo skristi ir Jonas, buvo pakrautas automobilinis kranas.
Po nepilnos valandos visi lėktuvai vienas po kito kas penkios minutės kilo į orą. Skristi reikėjo labai ilgai, beveik 6 valandas. Įskridęs į oro trasą, lėktuvas pakilo į 10 kilometrų aukštį. Šturmanas dirba be paliovos, įvesdamas vis naujus skrydžio maršruto duomenis. Įjungtas autopilotas, todėl pilotai tik stebi skrydį ir kontroliuoja įvairių prietaisų darbą lėktuve. Ryšį su aviadispečeriais veda bortradistas Jonas, pasikeisdamas su antruoju pilotu. Pilotų kabinoje šilta ir jauku. Visi prietaisai ir pati ekipažo kabina apšviesta raudona šviesa, toks jausmas, kad sėdi ne lėktuve, o kosminiame laive. Už lango tamsioje naktyje matosi beribis žvaigždėtas kosmosas, skaisti mėnulio šviesa apšviečia baltus kaip pūkas debesis, virš kurių, rodos, ne skrenda, o slysta ištisa lėktuvų virtinė.
Likus beveik valandai iki Jerevano aerouosto, visi lėktuvai nukreipiami į atsarginius aerodromus, kadangi atvykimo aerouostai – perpildyti. Nusileidę atsarginiame
aerodrome ir sustoję nurodytose vietose, ekipažai liko savo lėktuvuose ir laukė, kada galės vėl pakilti.
Deja, tik vidurnaktį pirmasis pakilo Jono lėktuvas, o nusileido Jerevane 2 valandą nakties. Šiame aerouoste buvo matyti begalė kitų lėktuvų, net iš užsienio, su specialiomis paieškų grupėmis ir šunimis, aplinkui buvo prikrauta daugybė visokios buitinės technikos, įvairių dėžių – tai pagalba nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo.
Iškrovęs automobilinį kraną su žmonėmis, po 10 minučių pakilęs į orą lėktuvas pasuko namų link. Po 2,5 valandos skrydžio nusileido tranzitiniame aerodrome, kad galėtų prisipilti kuro. Čia reikėjo palaukti tol, kol lėktuvą paruoš tolimesniam skrydžiui. Vyrai laukė ekipažo vado, tačiau jis pasirodė ne taip greitai, kaip jie tikėjosi.
Netikėtai prie lėktuvo privažiavo automobilis. Išlipęs iš mašinos ir priėjęs prie savo ekipažo vadas davė neįprastą komandą rikiuotis prie lėktuvo. „Na ką gi, painformuos mus dėl skrydžio ir vėl švilpsim toliau kaip įprasta“. – pagalvojo vyrai.
Ekipažo vadas, nusiėmęs karišką aviacijos kepurę tarė:
- Tylos minute pagerbkime žuvusį Anatolijaus ekipažą.
Visi kaip vienas nusiėmė kepures ir tylūs bei nustebę klausiamai žiūrėjo į vadą. „Kas atsitiko? Kokios šios katastrofos priežastys? – šiuos ir kitus klausimus buvo galima įžvelgti jų akyse. Po minutės vadas prabilo:
- Kapitono Anatolijaus lėktuvas leidosi kitame Armėnijos aerouoste. Leisdamasis rėžėsi į žemę. Kol kas katastrofos versija viena – neteisingi aukščio matavimo prietaisų parodymai, galimas variantas, kad šiuose prietaisuose buvo neteisingai nustatytas aerouosto slėgis. Tyrimas viską atskleis ir mums bus apie tai pranešta. O dabar noriu paprašyti, kad skrydžio metu būtume budrūs ir vienas kitą kontroliuotume. Kaip pavyzdį galiu pasakyti apie Joną. Kur mes besileistume, jis visada laiku pateikia nusileidimo informaciją apie bet kokį aerodromą ir nusileidimo metu pats stebi, kad aukščio matavimo prietaisuose būtų teisingai nustatytas slėgis to aerodromo, kuriame mes leidžiamės. Net du kartus jis padarė teisingą pastabą šiuo klausimu. Norėčiau, kad visada tokį budrumą išlaikytume tarpusavyje, tai – gyvybės klausimas. Nė vienas iš mūsų negali skraidyti šiame lėktuve kaip keleivis. O dabar visi į savo vietas, kylame po 10 minučių.
Po trijų valandų skrydžio lėktuvas nusileido savo baziniame aerodrome. Skrydžių nebuvo dvi savaitės. Per tą laiką aviatoriai atsisveikino su žuvusiu ekipažu, surengdami iškilmingas laidotuves.
Aviakatastrofų tyrimo komisija paskelbė savo išvadas, nustatydama, kad lėktuvo katastrofos priežastis – neteisingas slėgio duomenų nustatymas aukščio matavimo prietaisuose, silpna tarpusavio kontrolė ekipaže ir nuovargis.
Ir vėl papildomos treniruotės, įskaitos, įvairūs užsiėmimai saugaus skraidymo tema.
Netrukus lėktuvai vėl raižė padangę, be perstojo ūždami savo galingais, nenuilstančiais varikliais. Gyvenimas tekėjo įprasta vaga.

******

Kaitri vasaros diena. Jonas, kaip ir visada pirmoje dienos pusėje, darbavosi savo lėktuve. Atlikęs visus numatytus darbus, nutarė šiek tiek atsipūsti ir pasislėpti nuo svilinančių saulės spindulių.
- Jei kas, aš būsiu pilotų kabinoje, pasiskaitysiu instrukcijas. - tarė Jonas vyresniajam bortinžinieriui.
- Gerai, gali užsiimti savo reikalais. Jei reikės – mes tave pasikviesime. – atsakė kolega.
Užlipęs į antrame aukšte esančią pilotų kabiną, kurioje sklido palaiminga vėsuma nuo įjungtų oro aušinimo sistemų, Jonas atsisėdo savo darbo vietoje ir atsivertęs instrukciją pradėjo skaityti skyrių apie ekipažo veiksmus skrydyje ypatingais atvejais. Paskaitęs vos 20 minučių, Jonas, laikydamas prispaustą knygą prie krūtinės, užsnūdo.


*******

... saulėta, graži diena. Aplinkui tvyro nepakeliamas karštis. Stovėdamas apkasuose Jonas įdėmiai stebėjo priešais esantį lauką. Aplinkui be perstojo sproginėja, švilpia kulkos. Tolumoje vis dažniau ir stipriau dunda artilerijos kanonada.
- Po galais pasilenk, dar nukeps! – stvėrė Joną už pečių šalia esantis kareivis.
Nuo inercijos abu pargriuvo ant žemės.
Šaudymas dar labiau suaktyvėjo, atrodė, jog atsivėrė patys pragaro vartai. „Viešpatie, kur aš patekau? Kiek dar tęsis šitas košmaras? Kaip man iš čia ištrūkus?“ – užmerktomis akimis gulėdamas apkase galvojo Jonas...
- Jonai, ei, Jonai! Nagi atsimerk pagaliau! – pajuto jis kažkieno prisilietimą prie peties.
Šiaip ne taip praplėšęs akis, Jonas giliai atsiduso, supratęs, kad visa tai buvo tik klaikus sapnas. Jo kakta išpilta šalto prakaito.
- Na ir miegi kaip tankas, neįmanoma tavęs išbudinti. Ką tada veiki naktimis? – sako Jonui lėktuvo technikas Sergejus. – Ko gi taip suprakaitavęs? Lauke tai tvanku, o kabinoje vėsu ... atrodo lyg kalnus būtum perėjęs.
- Ką, ką, aišku, kad naktimis miegu. – nenoriai atsikirto Jonas. – Kas atsitiko?
- Lipk žemyn, tavęs ieško mūsų eskadrilės inžinierius Jevgenijus.
Susitvarkęs savo darbo vietą, pasiėmęs asmeninius daiktus, Jonas išlipo iš lėktuvo.
- Greičiau sėsk į mašiną ir važiuojam į štabą. Ten tavęs laukia eskadrilės vadas. – šūktelėjo iškišęs iš mašinos galvą majoras Jevgenijus.
- O kam čia dabar taip staiga manęs prisireikė? – paklausė Jonas sėsdamas į mašiną.
- Nežinau, gavau nurodymą surasti tave ir atvežti į štabą.
Po akimirkos Jonas prisistatė eskadrilės vadovybei.
- Sėskis. – tarė vadas, rodydamas ranka į šalia esančią kėdę.
Atsisėdęs Jonas klausiamai žiūrėjo į savo vadus, vis dar nesuprasdamas, ko iš jo norima.
- Kaip tavo sveikata? – neskubėdamas klausia vadas.
- Gerai, kaip visada. Jokių problemų. – nustebęs atsakė Jonas ir tuoj pat mintyse savęs paklausė. – „Kuo čia dėta mano sveikata?“
- Ar lėktuvo apsaugos sistemą gerai žinai? – tęsė apklausą eskadrilės vadas.
- Taip. Teoriškai išstudijavau, praktiškai dar nenaudojau.
- Žodžiu taip, reikalas tas, kad susirgo vieno ekipažo bortradistas, todėl rytoj
vietoje jo skrendi į Taškentą. Vienam mėnesiui. Skraidysite į Afganistaną. Dabar turi prisistatyti šio ekipažo vadui majorui Valentijui. Iš jo gausi visus kitus nurodymus. Ar pasiruošęs vykdyti šią užduotį?
Joną išpylė vidinis karštis, kai staiga prisiminė ką tik regėtą sapną lėktuve. Apmąstymams nebuvo laiko. Atsakymo reikėjo dabar, nedelsiant.
- Taip, aš pasiruošęs.
- Na ir puiku, geresnio kandidato kaip tu mes ir nematome, todėl tikimės, kad tu susitvarkysi su šia užduotimi, tad sėkmės ir pirmyn.
Prisistatęs naujo ekipažo vadui Valentijui, Jonas buvo supažindintas su antruoju pilotu Dima ir šturmanu Aleksandru. Kiti šio ekipažo nariai dirbo aerodrome ruošdami lėktuvą rytojaus skrydžiui.
Kol Dima tvarkė visų savo ekipažo narių asmens dokumentus, Jonas su šturmanu Aleksandru sėdėjo pasiruošimų klasėje ir ruošė skraidymo dokumentaciją. Paruošęs skrydžiui ryšio planą, jis tikrino begalę kitų skrydžiui reikalingų informacinių dokumentų, įrašydamas į juos naujas pataisas ir kitus informacinius duomenis.
Tuo metu aerodrome vyko nedideli planiniai mokomieji skraidymai, kuriuose dalyvavo vos keli lėktuvai, sukdami ratus tik aerodromo skraidymo zonoje. Naujajam Jono ekipažui besiruošiant rytojaus skrydžiui, į pasiruošimų klasę įėjo vienas iš šią dieną skraidančių pilotų. Jį Jonas pažinojo tik iš matymo, nes jis skraidė kitoje eskadrilėje. Šis lakūnas kaip niekad buvo labai susierzinęs. Visas jo veidas buvo išraudęs kaip raudonas burokas. Atrodytų, kad jis ką tik būtų bėgęs sunkiausią krosą. Pasisukiojęs klasėje, persimetęs keliais žodžiais su savo kolegomis, jis staiga iš jos išėjo.
- Aleksandrai, - kreipėsi į šturmaną Jonas, - kas čia jam dabar atsitiko? Žinai, mačiau aš jį ir anksčiau, tačiau, kad būtų toks piktas ir labai susijaudinęs kaip dabar, tai dar neteko man matyti. Kaip manai, kokia musė jį įkando?
- Ką aš galiu tau pasakyti. - neskubėdamas rinko žodžius Aleksandras. - Aš pats jį pirmą kartą tokį matau, nors pažįstu jį daugiau kaip penkerius metus. Beje, šiandien jis skraido su pulko instruktoriumi Ivanovu ir jei viskas bus gerai, jo laukia nauja
perspektyva, gali tapti naujojo ekipažo vadu. Štai taip. Kyla juk kai kurie karjeros laiptais, ar ne, Jonai?
- Duok dieve, aš tik džiaugiuosi, jei kam nors viskas einasi kaip iš pypkės. O ko pats tūpčioji vietoje? – atvirai domėdamasis atsisuko Jonas į Aleksandrą. - Kapitono laipsnį jau seniai gavai. Ir tai viskas?
- Ne mums tai spręsti. - svajingai atsakė šturmanas. - Būti geru savo srities specialistu dar ne viskas. Viską lemia ryšiai, Joneli, tik geri ryšiai. Tada viskas eina kaip per sviestą. O man gerai kaip yra dabar. Atvirai pasakius, man ir čia labai gera. Ką ateityje likimas man skirs, tą ir gausiu, o pats spardydamasis aukščiau bambos neiššoksi.
Po geros valandėlės į klasę įėjo eskadrilės štabo viršininkas. Peržvelgdamas klasėje sėdinčiuosius, kreipėsi į Aleksandrą:
- Ar leitenanto Antonijaus nematei?
- Mačiau. Jis netoli manęs sėdėjo, kažkokius dokumentus ruošė. Ką tik prieš
kelias minutes kažkur išėjo. Kur šiuo metu – nežinau. O kas atsitiko?
- O ką, jūs nieko nežinote?
- Tai ką gi mes turime žinoti? Štai jau dvi valandos praėjo, kai sėdime šioje
klasėje. Juk pats puikiai žinai, kad rytoj išskrendame į komandiruotę.
- Šitą tai aš žinau, kartoti man to tikrai nereikia, o kad pas mus ką tik įvyko aviakatastrofa ar žinote?
- Ne, nežinome. Nemarink laiko, sakyk kas gi vis dėl to čia atsitiko? – nerimavo Aleksandras.
- Ką tik, prieš 15 minučių, anksčiau laiko buvo nutraukti bet kokie skraidymai, užsimušė instruktoriaus Ivanovo ekipažas.
- O jergutėliau! Kaip? Kodėl? – susijaudinęs klausinėjo kolegos Aleksandras.
- Yra toks skraidymo pratimas, pats puikiai žinai. Sukdamas ore antrą ratą, Ivanovo lėktuvas leidosi mūsų aerodrome, bet nepalietęs nusileidimo tako jis vėl kilo aukštyn. Vos kelis kilometrus nutolęs nuo pakilimo tako, jo lėktuvas dingo iš radarų ekrano. Skrydžių valdymo centre girdėjo iš tos pusės atsklidusį sprogimo aidą. Katastrofos priežastis dar nežinoma, renkama speciali grupė, turinti tuoj pat išvykti į įvykio vietą. Taigi situacija liūdna, bet ar galime mes ką nors pakeisti? – pranešęs netikėtą žinią, štabo viršininkas apsisuko ir išėjo iš klasės.
- Čia tai bent... negali to būti... - susijaudinęs vaikštinėjo po klasę Aleksandras. Aiškiai matėsi, kad jį tai labai sukrėtė. – Šiame ekipaže šturmanu skraidė mano geriausias draugas Bogdanas. Mes kartu su juo mokėmės. Na, tiesiog žodžių man trūksta... kaipgi taip? Juk dar šiandien po pietų su juo kalbėjausi, o dabar ...
Klasėje įsivyravo mirtina tyla. Kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse. Nejaukiai pasijuto ir Jonas, prisiminęs, kaip prieš nepilnus metus, skraidydamas su kitu ekipažu, susidarius skrydyje kritinei situacijai, jų lėktuvas vertė aukštas pušis, ir dar toje pačioje vietoje, kur dabar ką tik patyrė katastrofą kito lėktuvo ekipažas. „Vieniems lemta išeiti iš šio gyvenimo, kitiems – gyventi. Ir nežinai, žmogau, kada užges tavo žvakė. – mąstė Jonas. – Vis dėl to gerą turiu apsaugą. Tai reikia vertinti. Jei mano kolegos apie tai sužinotų iš manęs, pagalvotų, kad man stogas pavažiavo. Žodžiu, tyla – gera byla“.
Į klasę įėjo eskadrilės vadas. Davęs nurodymus kai kuriems kariškiams vykti su juo, likusiems tarė:
- Visų dėmesiui! Kas atsitiko – žinote. Nuo šiandien bet kokie skraidymai atšaukti iki atskiros komandos, išskyrus majoro Valentijaus ekipažą, kuris tęsia savo pasiruošimus rytojaus komandiruotei. Šios vyriausybinės užduoties niekas dar neatšaukė. Visi tie, kurie nevyksta su manimi, liekate klasėje ir tvarkote savo dokumentaciją tol, kol bus duoti kiti nurodymai.
Po kurio laiko didžiulė dauguma kariškių buvo paleisti į namus. Namo po pasiruošimo išvyko ir naujasis Jono ekipažas. Reikėjo suruošti kelionei asmeninius daiktus. „Na ir kelionė manęs laukia. Geriau ko gero ir nesugalvosi. Siurprizas mano Andželikai“. – pusbalsiu ištarė Jonas, spausdamas buto skambučio mygtuką.
Kitą dieną 4 valandą ryto Valentijaus ekipažas buvo savo lėktuve. Gautas leidimas išskristi. Po 15 minučių lėktuvas pakilo į orą. Ekipaže užvirė darbas – tikslus, kaip šveicariškas laikrodis.
- Jonai, - kreipėsi šturmanas į bortradistą, - į oro trasą ties kontroliniu tašku „Kolnijus“ įskrendame 4val.48minutės. Prašyk, kad leistų užimti mums 6000 metrų ešeloną.
- Supratau. - atsakė bortradistas, užmegzdamas radijo ryšį su aviadispečeriais, kontroliuojančiais ir valdančiais oro erdvę.
- Kontrole, aš „86736“ –tasis.
- „86736-tasis, aš „Kontrolė“.
- „86736“ pakilau iš „Bazės“ 4val.45min. „Kolnijų“ skaičiuoju 48 minutę,
prašau leisti užimti 6000 metrų ešeloną, dabartinis mano aukštis 2300 metrų.
- „86736“-tasis, aš „Kontrolė“, jus matau, leidžiu užimti 6000 metrų aukštį, pasiekus „Kolnijų“ mums pranešti.
- “736“-tasis suprato, 6000, „Kolnijų“ pranešiu.
- Vade, mums leista užimti 6000 metrų aukštį.
- Supratau. - atsakė ekipažo vadas, tą pačią akimirką išeidamas į radijo eterį.
- „Baze“ , aš „736“ – tasis , mūsų nuotolis 50 km; aukštis 2800, ryšį su „Kontrole“ turiu.
- „736“-tasis, aš “Bazė“, supratau, sėkmės už kordono, ryšio pabaiga.
- Aš „736“-tasis, ačiū, iki susitikimo, ryšio pabaiga. – baigė ryšį su savo aerodromu Valentijus ir tuoj pat kreipėsi į šturmaną. – Kiek laiko skrisime iki Taškento?
- Planuojamas viso skrydžio laikas iki Taškento 4val. 50 minučių. - atsiliepė šturmanas ir patikslino skrydžio duomenis. – Kylame toliau. Paliekame 3500 metrų aukštį, kursas 268.
- Supratau, kursas 268. - atsakė vadas, nukreipdamas lėktuvą reikiama linkme.
Po pusantros valandos skrydžio Kęstas su Serioža paruošė ekipažui pietus. Praėjus dar kokiam pusvalandžiui ekipažo vadas Valentijus, žiūrėdamas į kitus savo ekipažo narius, tarė:
- Na, vyrai, kas nori pasėdėti prie šturvalo? – nesulaukęs atsakymo vėl
kreipėsi į savo vyrus. -Tai ar yra norinčių pilotuoti lėktuvą, ar ne? Kas čia su jumis? Vieną kartą primygtinai prašote, o kai siūlau, tai nors su virve trauk.
- Aš nežinau, na kartą jau teko pajausti šturvalo skonį, gal nebent po kitų, įdomu, bet ypatingo noro šiandien kažkodėl nejaučiu. - atsakė Jonas.
- O aš manau, kad jums visiems praverstų šios nedidelės pamokėlės. Jaučiu kodėl pas jus tokia nuotaika, deja nuo nelaimės niekas neapsaugotas, toks gyvenimas. O jei man ir mano padėjėjui širdelė sustos, kas tada nutupdys lėktuvą?
- Iššoksime su parašiutu. - mestelėjo bortinžinierius Serioža.
- Kas, kas, bet tu manęs ir mirusio nepaliktum, aš tai tave puikiai pažįstu, Serioža, na eikš, būsi pirmas.
Po abiejų bortinžinierių prie šturvalo iš dešinės pusės sėdo Jonas, o į jo vietą atsisėdo antrasis pilotas Dima, kuris ir palaikė tolesnį radijo ryšį su aviadispečeriais.
- Prietaisus tu pažįsti, ką jie rodo – žinai. Dar kartą pabandykime nuo paprasčiausio, aš atjungsiu nuo autopiloto tik kursą. Bus beveik kaip mašinoje, tau reikės išlaikyti tik lėktuvo skridimo kryptį, visus kitus skrydžio parametrus reguliuoja autopilotas, gali būti ramus, aš tau padėsiu. - rodydamas ranka į prieš save esantį šturvalą aiškino Valentijus.
- Lėktuvo kursas? – klausinėjo Jono vadas.
- Šiuo metu 275 laipsniai. – atsakė šis.
- Toks ir turi likti, nagi – pirmyn, drąsiau.
Kokias 4-5 minutes sukiojo šturvalą Jonas.
- Labai gerai, o dabar pilnai atjungsiu autopilotą, manau, pajausi visiškai kitokį jausmą. Ką rodo prietaisai Jonai? – tarė vadas, viena ranka laikydamas šturvalą, o kita visiškai atjungdamas autopilotą.
- Aukštis 9000 metrų, kursas 283 laipsniai.
- Tokį pat aukštį ir kursą, kokius rodo šie navigaciniai prietaisai, ir turime išlaikyti iki kito kontrolinio taško, kurį pasieksime ... po 17 minučių. Ar taip, šturmane?
- Patvirtinu. – atsakė Aleksandras.
Nuo pat pirmųjų minučių Jono kaktą išpylė prakaitas, nors tai jis darė ne pirmą kartą, bet kartu jam tai buvo nepaprastai įdomu.
Pastebėjęs ant Jono kaktos prakaito lašus, vadas tarė:
- Įprasi. Per daug neįsitempk. Švelniau su šturvalu ... švelniau. Su šitokiu dideliu lėktuvu kaip mūsiškis reikia švelniai kaip su moterimi, čia tau ne naikintuvas, kuris gali daryti staigius viražus. – komentavo ekipažo vadas, tik retkarčiais padėdamas Jonui pilotuoti lėktuvą.
- Na, kaip? – klausia vadas. – Ar viskas aišku?
- Taip. Jokių problemų. Tai labai įdomu, jau pradedu įsivažiuoti. – sako Jonas, šiek tiek pasukdamas šturvalą ir nuolat stebėdamas lėktuvo aeronavigacinius prietaisus.
- O tau visai neblogai sekasi ... geras mokinys ... tau reikėjo aviacijos mokyklą baigti... ką veikei iki šiol? – neskubėdamas klausinėjo Valentijus.
- Karves ganiau. – šypsodamasis atsakė Jonas.
- Eik, eik ... šposininke... jei visi tokie kaip tu ganys karves, tai kas tam sviete bus? .... vienas Dievas težino ..... šaunuolis ... dar keletas tokių pamokėlių ir tvarka. – pagyrė Joną Valentijus, kai visi grįžo į savo darbo vietas.
Lėktuvo skrydį vėl valdė autopilotas. Beveik po 40 minučių skrydžio oro laineris leidosi viename iš Taškento aerouostų. Čia vyrų laukė tradicinė sutiktuvių ceremonija. Visas aviagrupės personalas išsirikiavęs stovėjo laukimo aikštelėje. Ir kai tik Valentijaus ekipažas lipo iš lėktuvo, užgrojo dūdų orkestras. Buvo pasakytos aistringos kalbos apie meilę Tėvynei, pagalbą žmonėms ir kiti panašūs dalykai. Išvykstančiojo ekipažo vadas įteikė Valentijui didelį simbolinį raktą nuo dangaus. Išskrendantiesiems buvo įteiktos atminimo dovanėlės, medaliai ir padėkos raštai. Sutikimo – atsisveikinimo ceremonija baigėsi atlikus orkestrui savo ir šios šalies himną.
Dar tą pačią dieną lėktuvas buvo paruoštas rytojaus užduoties vykdymui.


*******


Kitos dienos darbas prasidėjo anksti – 5 valandą ryto. Papusryčiavę ir praėję medicinos kontrolę, vyrai tarnybiniu autobusu atvyko į aerouostą.
Taip jau susiklostė aplinkybės, kad Valentijaus ekipažui teko dalyvauti skraidymuose Afganistane tuo metu, kai iš jo buvo išvedama ne šios šalies kariuomenė. Šalyje turėjo įsivyrauti taika, tačiau ateitis parodys, kad dėl įvairių šios šalies gyventojų grupuočių nesutarimo dar ilgai čia nebus užkastas karo kirvis.
Įvairius krovinius skraidino lėktuvai į Afganistaną, dažniausiai tai buvo maisto produktai. O iš šios šalies buvo išskraidinama įvairi karinė technika, kariškiai. Darbas buvo įtemptas ir labai pavojingas. Pulkas, kuriame tarnavo Jonas, jau neteko šioje šalyje dviejų lėktuvų ir jų ekipažų.
Pirmoji skrydžio diena.
Krovinys jau pakrautas į lėktuvą ir pritvirtintas. Gaunamas leidimas išskristi. Po kiek laiko lėktuvas įskrido į Afganistano oro erdvę. Nustatomas radijo ryšys su Kabulo oro uostu, iš kurio gaunama visa nusileidimo informacija. Netrukus pasirodo ir pats Kabulas, apsuptas kalnų. Kai kur prieš kalnus, plyname lauke, matosi pavieniai sproginėjimai, kurie aukštai iškelia smėlio debesis. Matomumas geras. Saugiame aukštyje pasiekęs miestą, lėktuvas pradėjo leistis žemyn spirale.
- Bortradiste, įjungti lėktuvo apsaugos sistemą. – davė nurodymą ekipažo vadas.
- Supratau, jungiu. - atsiliepė Jonas. - Apsaugos sistema įjungta, atšaudymas vyksta iš abiejų pusių, intervalas 1,5 sekundės.
- Matau atšaudymą iš kairės ir dešinės pusių. – patvirtino Kęstas, kuris sėdėdamas savo kabinoje stebėjo oro erdvę.
Lėktuvas leidosi į Kabulo aerouostą, aplink kurį patruliuodami skraidė kariniai malūnsparniai. Vertikalus lainerio leidimosi greitis 40-45 m/sek.
- Nutraukti atšaudymą. - pasigirdo vado balsas, likus tam tikram aukščiui iki nusileidimo tako.
- Apsaugos sistemą išjungiau. - pranešė bortradistas, suspėjęs prieš tai perskaityti sąrašą tam tikrų veiksmų, kuriuos privalėjo įvykdyti ekipažo nariai leidimosi metu.
- Supratau. - atsakė vadas.
- „Kabule“, aš „736“-tasis, mechanizacija ir važiuoklė išleista, prašau leidimo tūpti. – nusiuntė radijo pranešimą antrasis pilotas Dima.
- „736“-tasis, aš „Kabulas“, supratau, leiskitės, nusileidimo takas laisvas, vėjas šoninis 3-4 m/sek.
- „736“-tasis suprato, leidžiamės.
Lėktuvas, darydamas paskutinį posūkį, kurį laiką pakilęs virš nusileidimo tako sparčiai mažino aukštį, o po akimirkos stabdydamas slydo nusileidimo tako paviršiumi. Įvažiavęs į iškrovimo terminalą, sustojo ir išjungė variklius.
Atsidarė krovininės kabinos liukai, prie lėktuvo rampos privažiavo pirmoji mašina. Dalis ekipažo narių buvo lėktuvo viduje, naudodami specialią įrangą jie iškrovinėjo konteinerius su kroviniu, kiti – saugojo lėktuvą išorėje. Po 50 minučių lėktuvas buvo pasiruošęs kilti. Laimingai pakilęs virš Kabulo, tokia pat tvarka kaip ir leidimosi metu, po kelių nepilnų valandų skrydžio nusileido Taškento oro uoste. Paruošęs lėktuvą rytojaus skrydžiui, ekipažas išvyko ilsėtis.
Darbas vyko tokia tvarka: dvi dienas skrydžiai, trečia diena poilsis. Kartais, bet tai būdavo retai kada, ekipažas suspėdavo įvykdyti per dieną du aviareisus. Buvo gautas nurodymas – skraidyti tik šviesiu paros laiku, todėl krovinių iškrovimo metu lakūnai skubindavo dirbti vietinius aerouosto darbuotojus, kad nereikėtų lėktuvui kilti tamsoje.


*******

Darbas įsibėgėjo. Pralėkė dvi savaitės. Tą dieną Valentijaus ekipažas vykdė antrą aviareisą. Kabulo oro uoste buvo iškraunami padėklai su miltais. Kaip tyčia, darbas vyko labai lėtai, reikėdavo ilgai laukti, kol prie lėktuvo privažiuos tuščia krovininė mašina. Kraunant trečią mašiną, prie lėktuvo privažiavo kariškas džipas, iš jos iššokęs karininkas priėjo prie ekipažo vado majoro Valentijaus. Jų pokalbis truko vos kelias minutes. Išvažiavus karininkui, Valentijus priėjęs prie savo kolegų pranešė:
- Ką tik gauta informacija, kad po 30-40 minučių bus apšaudomas Kabulas, todėl 15 -20 minučių laikotarpyje mes privalome pakilti. Jokio krovinio neimsime. Sukamės vyrai ir greičiau.
Vos tik trečia mašina išvažiavo su kroviniu, visus kitus padėklus su miltais ekipažas iškrovė ant aikštelės šalia lėktuvo. Tai pamatęs pribėgo vietinis aerouosto darbuotojas, matyt, atsakingas už pakrovimo darbus. Jis priėjo prie Valentijaus ir mosuodamas rankomis darkyta anglų kalba tarė:
- Komandyriau, kodėl taip daryti? Kaip aš paskui pakrauti šiuos maišas į mašiną?
- Atleiskit, bet aš jau neturiu laiko ilgiau laukti, privalau skubiai pakilti. Ar matai, kad jau sparčiai temsta, reikėjo pačiam geriau organizuoti savo darbą, seniai būtume viską iškrovę. – tai pasakęs Valentijus apsisuko ir įlipo į lėktuvą.
Vyrai sukosi kaip vijurkai. Likusieji padėklai su miltais buvo iškrauti per nepilnas 10 minučių. Uždaręs krovininį liuką ekipažas sėdo į savo darbo vietas. Suūžė turboreaktyviniai varikliai, pilotų kabinoje sumirgėjo daugybė įvairių spalvų informacinių tablo. Lėktuvas, gavęs leidimą kilti, įsibėgėjo. Kadangi jame krovinio nebuvo, tai beveik nuo vidurio pakilimo tako kaip strėlė jis šovė į padangę.
- Posūkis į kairę, vertikalus pakilimo greitis 14 m/sek. – informuoja ekipažą šturmanas.
- Supratau, į kairę. – atsiliepė vadas, pasukdamas šturvalą į kairę pusę.
- Lėktuvo apsaugos sistema darbui paruošta. – įsiterpė bortradistas.
- Aišku. - atsiliepė vadas. - Įjungti pagal komandą.
- Pagal komandą. – atsakė Jonas.
Lėktuvas kilo spirale vis aukštyn ir aukštyn. Dar akimirka, kita ir tamsa visiškai apgaubė miestą.
- Vade, laikas įjungti lėktuvo apsaugos sistemą. - priminė šturmanas.
- Bortradiste, pradėti atšaudymą.
- Supratau. - atsiliepė Jonas, pagal tam tikrą programą įjungdamas lėktuvo apsaugos sistemą. – Apsaugą įjungiau. Kaip ten, Kęstai, ar atšaudymas vyksta?
- Jau 8 sekundės praėjo, tačiau atšaudymo kaip nėra, taip nėra. – pranešė Kęstas. – Kas atsitiko?!
- Dar to nebuvo! Kažkas matyt su sistema. Jungiu avarinį atšaudymo režimą. Vienu metu turi išskristi daug spingsulių, ar dabar, Kęstai, juos matai?
- Nė vienos... po galais, kas ten pas jus darosi?! – sunerimo Kęstas.
- Vade, apsaugos sistema atsisakė dirbti. Man reikia perjungti ją iš naujo, eilės tvarka, pradedant nuo krovininėje kabinoje esančių jungiklių, kitaip ji neįsijungs, turiu paskubėti. – susijaudinęs paaiškino Jonas.
- Tik greičiau. - davė leidimą Valentijus.
Jonas kaip kulka nėrė į apačioje esantį krovininės kabinos skyrių.
Po kelių minučių Kęstas sušuko:
- Vade, į mus lekia kažkoks spindintis daiktas, tamsu, negaliu įžiūrėti, kas tai yra.
- Viešpatie brangiausiasis, kur tas Jonas?! – sušuko vadas. – Mūsų aukštis vos 3 kilometrai, visiškai nesaugu, jei tai raketa, mums – šakės!
- Jonai, greičiau, mus ko gero apšaudo! – nuskambėjo krovininės kabinos garsiakalbiuose vado balsas.
- Staiga nakties tamsoje aplink lėktuvą nušvito spinduliuojanti nepaprasto grožio šviesa.
- Vade, mūsų lėktuvą supa kažkokia spindinti šviesa! Kas tai? Ar kas nors ją matote? – klausia vidiniu radijo ryšiu Kęstas.
- Patvirtinu, aš ją taip pat matau. Kas čia dabar per stebuklas? – įsiterpė šturmanas.
- Ir mes ją matome, bet paaiškinti to negalime. – atsakė vadas.
- Sprogimas! – sušuko Kęstas. – Ką tik tas daiktas, kuris artėjo į mus, atsimušė į spindinčią šviesą ir sprogo. Visa ugninga sprogimo banga nukrypo į žemę, mes apsaugoti!
- Ačiū Dievui! Šįkart išsisukome. – atsakė susijaudinęs Valentijus, viena ranka laikydamas šturvalą, o kita šluostydamas žliaugiantį prakaitą nuo kaktos.
Tą akimirką į pilotų kabiną įlėkė uždusęs Jonas, kuris greitai perjunginėjo likusius lėktuvo apsaugos sistemos jungiklius, esančius tarp daugybės kitų jungiklių.
- Kur tu buvai taip ilgai?! Mūsų vos nepašovė! – priekaištaujančiu balsu paklausė vadas Jono. Jam tos kelios minutės, kai Jonas buvo priverstas pasitraukti iš savo darbo vietos, virto tikra amžinybe. – Tu ką, gal naują slaptą apsaugos sistemą buvai įjungęs?
- Jūs kalbate apie tą spinduliuojančią šviesą, kuri ir dabar suka ratus aplink mūsų lėktuvą? – ramiai paklausė Jonas.
- Taip. – linktelėjo galvą vadas. – Iš kur tu žinai? Juk negalėjai to matyti junginėdamas savo jungiklius krovininėje kabinoje.
- Man nebūtina buvo tai matyt,i aš žinojau, kad ji mus apsaugos. Tai mūsų naujoji apsaugos sistema.
- O kodėl mes apie ją nieko nežinome? – sutartinai paklausė visi. Jų akys degė smalsumu ir šiek tiek nepasitikėjimu.
- Jonai, ar tu nori mus paprasčiausiai išdurti, ar kalbi teisybę? – paklausė vadas.
- Gerai. – tęsė Jonas. – Žiūrėkite, įjungsiu stacionarinę lėktuvo apsaugos sistemą ir ši paslaptinga šviesa išnyks.
- Kęstai, ar atšaudymą matai?
- Taip, matau iš abiejų pusių. Atšaudymas vyksta tolygiai, šachmatine tvarka. O mūsų matytoji įstabi šviesa dingo.
- Patvirtinu. – atsakė šturmanas. – Spinduliuojančios šviesos nėra.
- Neįtikėtina. – vienu metu atsakė Jono kolegos. – Kas čia per stebuklai?
- Viskas gerai, vyručiai, kaip ir sakiau – jokių problemų. – tikino juos Jonas. – Apsaugos sistema dirba puikiai, pagal numatytą programą. Kaip matote, man pavyko atstatyti jos darbą. Šturmane, kaip pasieksime saugų aukštį – pranešk man.
- Gerai, pranešiu. Dabartinis aukštis 6200 metrų.
Palengva lėktuvas kilo vis aukštyn ir aukštyn.
- „Kabule“, aš „736“ –tasis, aukštis 8300, kursas - namo.
- „736“ –tasis, aš „Kabulas“, supratau, sėkmės sugrįžtant, ryšio pabaiga.
- „736“-tasis, ryšio pabaiga. Iki.
- Mes saugiame aukštyje, vade. – patikslino informaciją šturmanas. – Aukštis 9100, kursas 185 laipsniai.
- Aišku. Bortradiste, išjungti lėktuvo apsaugos sistemą.
- Supratau, apsaugos sistema išjungta, palieku ją įjungtą budėjimo režime. – atsakė Jonas, pažvelgdamas į energetikos kontrolinį skydelį, patikrindamas, kaip veikia pagrindiniai lėktuvo energijos maitinimo šaltiniai. – Patikrinau energetiką, elektros šaltiniai dirba normaliai, akumuliatorių įkrova normoje.
- Atšaudymas liovėsi. – atsiliepė Kęstas.
- Supratau. – atsakė vadas. – Kol neišskrisime iš šalies, prašau visų neprarasti budrumo.
Lėktuvas, aukštai skrosdamas nakties erdvę, apšviestas skaistaus mėnulio šviesos skrido savo laikinos bazės link. O po likusių 80-ties minučių skrydžio nusileido Taškento aerouoste.
Bet vos tik Valentijaus ekipažas išlipo iš lėktuvo, visi kaip vienas, išskyrus Joną, lyg burtų lazdelei mostelėjus užmiršo įvykį ir viską, kas buvo susiję su paslaptingai spinduliuojančia nežemiškos kilmės šviesa. Ekipažas, nors ir išvargęs, bet laimingas, išvyko ilsėtis. Pakeliui nusipirko maisto ir dėžę geriausio šampano, kuris liejosi per kraštus beveik iki pat ryto. Vyrai šventė laimingą skrydį kaip savo antrąjį gimtadienį. Jie negalėjo prisiminti visų šio paslaptingo įvykio detalių, tačiau aiškiai atsimena sprogimo vaizdą netoli jų lėktuvo, kylant virš naktinio Kabulo. Jiems atrodė, kad tik Jono miklumo ir sumanumo dėka jie per plauką išvengė katastrofiškos žūties.
Kitą dieną majoras Valentijus priėjęs prie ginkluotės inžinieriaus Nikolajevičiaus paklausė:
- Sakykite , ar įmanoma situacija, kad lėktuvo apsaugos sistema, skirta apsaugoti nuo įvairių tipų raketų, gali skrydžio metu dėl kokios nors priežasties neveikti?
- Taip. - atsakė Nikolajevičius. - Ši sistema, ką tik naujai sukurta ir neseniai sumontuota mūsų lėktuvuose, turi tam tikrų trūkumų, kurie išaiškinti dar bandymo metu. Visi bortradistai yra išmokyti, kaip elgtis su ja ir ką daryti tuo atveju, kai sistema atsisako veikti skrydžio metu. Mes fiksuojame kiekvieną jų gedimą, taip pat eksploatacijos metu atsiradusius įvairius trūkumus, o konstruktoriai ieško būdų, kaip spręsti iškilusias problemas, toliau tobulindami šią apsaugos sistemą. O kokios jūsų problemos?
- Tai štai, - aiškino situaciją majoras Valentijus, - jei ne mūsų bortradisto Jono operatyvumas, vargu ar aš čia dabar stovėčiau ir su jumis bendraučiau.
Ir papasakojo Valentijus Nikolajevičiui viską, ką prisiminė apie skrydį iš Kabulo į Taškentą.
- Įdomu, labai įdomu, - susimąstęs kalbėjo Nikolajevičius, - tokio atvejo, kad ši apsaugos sistema visiškai neveiktų, pas mus dar nebuvo. Paprašykite Jono, kad paruoštų man raštišką raportą apie šį įvykį, o aš šią informaciją nedelsiant išsiųsiu kur reikia.


*******

Daugiau kaip mėnesį Valentijaus ekipažas skraidė į Afganistaną leisdamiesi ne tik Kabule, bet ir kituose šios šalies aerouostuose, gabendami įvairius krovinius. Bet maloniausia vyrams buvo skraidinti iš šios šalies kareivius, jaunus vyrus, ištrūkusius iš
mėsmalės ir pragaro. Visa tai ir be žodžių atsispindėjo jų papilkėjusiuose, stikliniuose žvilgsniuose.
Baigęs vykdyti užduotį, po iškilmingos atsisveikinimo ceremonijos, majoro Valentijaus ekipažas išskrido į savo nuolatinę bazę. Grįžus jiems buvo suteikta papildoma savaitė atostogų.

*******

Neilgai džiaugėsi vyrai laisvomis dienomis. Penktą poilsio dieną, Jono namuose suskambėjo telefonas. Į skambutį atsiliepė jo žmona Andželika.
- Klausau.
- Laba diena, ar Jonas namie? – pasigirdo ragelyje vyriškas balsas.
- Sveiki, ar tik čia ne Valentijus?
- Taip, tai aš.
- Taip ir maniau, aišku, šiaip jau be reikalo kaip visada neskambinate. Tai kas dabar atsitiko?
- Laukia neplanuota komandiruotė.
- Aišku, kaip visada, - atsakė Andželika, - palaukite, tuoj jį pakviesiu.
- Jonai, Valentijus tau skambina. Jau vėl kas nors atsitiko. - tarė Andželika paduodama jam telefono ragelį.
- Sveiki, aš klausau. - sukluso Jonas.
- Labas, čia Valentijus. Tuoj pat atvyk į aerodromą. Kviečiu visą ekipažą, turime pasiruošti, nes rytoj išskrendame. Smulkmenas sužinosi vietoje.
- Supratau, važiuoju. - trumpai atsakė Jonas ir padėjo telefono ragelį.
- Na, tai kas atsitiko? – nekantravo Andželika.
- Rytoj išskrendu į komandiruotę. Kur? Kol kas nežinau. Dabar vykstu į darbą, reikia pasiruošti skrydžiui. – lėtai atsakė jis, apsikabinęs Andželiką per liemenį ir pakštelėjęs bučkį jai į skruostą.
- Na, kurgi. Visada tik paslaptys. Svetimi greičiau sužino negu aš.
- Daug žinosi, greit pasensi. Ateis laikas – sužinosi.
Anksti 4 valandą ryto, palikęs miegančią žmoną, Jonas, pasiėmęs asmeninius daiktus, išėjo į sutartą vietą, kur jį ir kitus jo ekipažo narius turėjo paimti specialiai jiems siųstas autobusas. Šįkart vyrai vilkėjo civilinės aviacijos uniforma. Visi atrodė puošnūs ir nuotaikingi. Po 15 minučių jie jau buvo kariniame dalinyje. Papusryčiavę ir praėję medicininę kontrolę nuvyko prie savo lėktuvo, kuriame jau darbavosi keletas aviatechnikų.
Leidimas skrydžiui atėjo tik po pietų. Dar minutė, kita ir galingas laineris, lengvai atsiskyręs nuo pakilimo tako, pakilo į orą. Po kelių valandų skrydžio nusileido
viename iš tarptautinių Londono aerouostų. Tai ir buvo galutinis šios dienos skrydžio tikslas. Prie Valentijaus priėjo nepažįstamas vyriškis. Po trumpo pokalbio jie išsiskyrė.
- Pagaliau pradeda po truputį aiškėti. - pasakė Valentijus priėjęs prie savo kolegų. - Nakvosime aerouosto viešbutyje, rytoj iki 15 valandos turime išskristi, koks
bus krovinys, sužinosime tik rytojaus dieną. Per naktį ir iki tol, kol būsime čia, lėktuvą saugos ginkluota apsauga. O, štai ji ir čia. – Valentijus žengė priešais ką tik atvykusią apsaugos mašiną, iš kurios išlipo du pareigūnai, vienas iš jų buvo ginkluotas automatu.
- Ponas Valentijus? – kreipėsi vienas iš pareigūnų anglų kalba.
- Taip, tai aš, sveiki. - atsakė Valentijus, priėjęs ir pasisveikinęs su atvykėliais.
- Sere, - kreipėsi vienas iš jų, - aš aerouosto apsaugos vadas Džonas. Esu įpareigotas pasirūpinti jūsų lėktuvo apsauga. Mums didelė garbė jus priimti.
- Ačiū jums už rūpestį, - šypsodamasis ir laužyta anglų kalba atsakė Valentijus, - mes jau pasiruošę išvykti poilsio. Štai mano ekipažas.
Vyresnysis bortinžinierius Olegas, užrakinęs ir užantspaudavęs visus lėktuvo liukus ir duris, sėdo į autobusą, kuris nuvežė ekipažą į viešbutį. Čia jų laukė staigmena. Valentijus buvo paprašytas prieiti prie budinčiojo viešbučio administratoriaus, kuris maloniai pasisveikinęs tarė:
- Ar jūs ką tik atskridusio lėktuvo il76 ekipažo vadas ponas Valentijus?
- Taip, pone. - suklusęs atsakė jis.
- Manęs buvo paprašyta perduoti jums šiuos septynis kvietimus į tarptautines krepšinio varžybas. Jos įvyks dar šį vakarą. Beje, Lietuvos krepšinio komandos bosas ponas Vladas prašė perduoti jums šį raštelį ir jo vizitinę kortelę. Tai viskas, pone.
Padėkojęs viešbučio administratoriui, Valentijus priėjo prie savo vyrų.
- Jonai, tu, kaip ir Kęstas, skaitai lietuviškai, ar gali perskaityti, kas čia parašyta? – kreipėsi jis į Joną, paduodamas jam sulankstytą raštelį su vizitine kortele, akimis ieškodamas ir Kęsto. – O kur Kęstas?
- Tuoj ateis. - atsakė Dima. - Jis prausykloje.
Visiems girdint Jonas išvertė raštelio turinį:
,,Lėktuvo il76 ekipažui ir jo vadui ponui Valentijui. Sveiki atvykę į Londoną. Džiaugiamės, kad rytoj skraidinsite Lietuvos krepšinio komandą į tėvynę. Jei turite šiandien noro ir laiko, kviečiame jus stebėti tarptautinių krepšinio rungtynių tarp Lietuvos ir Anglijos komandų. Paliekame jums septynis kvietimus į šias varžybas. Iki malonaus p.Vladas” – Jonas perskaitė ir vizitinę kortelę. Joje užrašyta: ,, Lietuvos rinktinės ir „Žalgirio“ krepšinio komandų vyriausiasis treneris p.Vladas”. Vizitinės kortelės apačioje parašytas jo mobilaus telefono numeris.
- Manau, kad dabar visiems jau aišku, dėl ko mes čia atskridome. Kas nori stebėti krepšinio varžybų? – paklausė Valentijus, žiūrėdamas į savo kolegas. – Vienbalsiai. Ką gi, po vakarienės renkamės čia. – Ir surinkęs telefono numerį paskambino p.Vladui. Padėkojo jam už kvietimus ir pažadėjo atvykti su savo ekipažu stebėti krepšinio rungtynių.
Tarptautinės krepšinio varžybos tarp Anglijos ir Lietuvos rinktinių praėjo nepaprastai audringai. Sporto salė pilnutėlė. Joje net keli tūkstančiai Lietuvos aistruolių, kurie su iškeltomis trispalvėmis vėliavomis aistringais šūksniais skandavo Lietuvos vardą. Varžybas 3 taškų persvara laimėjo Lietuvos rinktinė. Atsakomosios varžybos įvyks Lietuvoje po kelių savaičių. Po varžybų Lietuvos komanda buvo pakviesta į vakarinį banketą, kurį svečių garbei suorganizavo Londono meras. Šiame bankete dalyvavo ir Valentijaus ekipažas. Ir tik vidurnaktį vyrai grįžo į viešbutį.
- Ilsimės iki rytojaus 11 valandos. Vidurdienį turime būti aerouoste. -
informavo savo kolegas Valentijus.
Naktis netruko prabėgti. Ryto aušroje auksiniai saulės spinduliai palengva budino miestą. Po akimirkos kitos gyvenimas didmiestyje vėl atgijo.
9 valandą ryto Valentijaus ekipažas pusryčiavo viešbučio restorane, o 10.30 val. abu pilotai, šturmanas ir bortradistas turėjo praeiti skrydžio pasiruošimo kontrolę..
- Jonai, - kreipėsi į jį Valentijus, - važiuok kartu su bortinžinieriais į lėktuvą, jie liks jame iki išskridimo, o tu, paėmęs savo skrydžio dokumentus, paimk ir mūsų abiejų su Dima planšetes, jos yra mūsų darbo vietoje, pakabintos ant krėslų. Neužmiršk, 10.30val. turi būti skrydžio pasiruošimo kontrolės kabinete.
- Supratau, vade. O tavo dokumentus irgi paimti? – kreipėsi į šturmaną Jonas.
- Ne, nereikia, jie su manimi. Aš turėjau juos iš vakaro, kad anksčiau atsikėlęs galėčiau su jais padirbėti.
Jonas su bortinžinieriais atvyko prie lėktuvo. Sargybinis, patikrinęs asmens dokumentus, praleido juos. Prie lėktuvo privažiavo autocisterna su aviaciniu kuru, kurio užpilimu rūpinosi bortinžinierius Serioža. Jo kolega Olegas tikrino lėktuvo sistemas, pildė techninę dokumentaciją. Jonas, patikrinęs juodojoje dėžėje esančio pagrindinio ir rezervinio magnetofonų darbą, užlipo į pilotų kabiną. Pasitikslinęs, kad turi rezerve pusvalandį laiko, atsivertęs dar kartą patikrino paruoštą skrydžio planą. Po 15 minučių pasiėmęs pilotų ir savo dokumentus mostelėjo ranka Olegui, kad išeina, o šis tik linktelėjęs galva vėl pasinėrė į savo darbus. Vos tik Jonas išlipo iš lėktuvo ir pasuko aerouosto link, netikėtai išgirdo seniai girdėtą nežemiškos kilmės balsą:
- Pasižiūrėk iš kitos lėktuvo pusės, svetimas vyriškis bando prie lainerio važiuoklės pritvirtinti bombą.
Jonas akimirksniu atsidūrė nurodytoje vietoje. Jis pamatė, kaip kažkoks vyriškis, pasilenkęs prie lėktuvo važiuoklės, kažką krapštė, bet prieiti prie pat jo nespėjo, nes nepažįstamasis jį pastebėjo.
- Kas jūs toks? Ką čia veikiate? – laužyta anglų kalba paklausė Jonas, apžiūrinėdamas vyriškį, kuris buvo apsirengęs aviatechniko uniforma.
Ant krūtinės prisegtas leidimas. „Ko gero suklastotas”. - toptelėjo Jonui mintis.
- O kas tu toks?! – pykčio iškreiptu veidu klausimu į klausimą atsakė nepažįstamasis. - Kokio bieso atsidanginote į Angliją? Manote, kad jūs čia laukiami? Visokių čia mačiau atsibastėlių, bet tokius kaip tie ledo ritulininkai, kuriuos ketinate skraidinti, matau pirmą kartą! Ir manau, kad šis mūsų susitikimas bus paskutinis.
Tardamas šiuos žodžius nepažįstamasis ištraukė iš po skverno pistoletą su pritvirtintu duslintuvu ir nukreipė jį į Joną.
- Dar niekam nebuvo pavykę sukliudyti man tai, kuo seniai užsiimu!
- Nesiputok, nusiramink. - ramiai kalbėjo Jonas, bandydamas užtęsti laiką. - Nuleisk ginklą, nieko tau neišdegs, gali nesistengti. Ar galima šią problemą išspręsti kitaip? O atvirai pasakius, tai mes skraidinsime kitus sportininkus, tik ne ledo ritulio komandą. Jūs suklydote. Ir kuo gi jie jums neįtiko?
- Kažkam jie tikrai neįtiko ir tai ne mano reikalas, aš tik dirbu savo darbą, o tu man kliudai! Be to aš geriau žinau, ką jūs skraidinsite, tačiau neturiu laiko aiškinimams. Tad sudie.
Netikėtai pasigirdo duslus pokštelėjimas. Paleista kulka, atsimušusi į nematomą sieną, atsiradusią prieš pat Joną, nulėkė į šalį. Tas pats atsitiko su antra ir trečia kulka. Nepažįstamojo akys išsprogo kaip kukuliai, jam atrodė, kad sapnuoja.
- Aš sakiau jums, kad nieko neišdegs, nuleiskite ginklą. - ramiai pakartojo savo reikalavimą Jonas.
- Nesulauksi! - piktai švokšdamas, tyliai atsakė nepažįstamasis. - Visus darbus aš atlieku iki galo. Dar neatsirado tas, kuris man sukliudytų.
Paslėpęs ginklą, drebėdamas iš pykčio išsitraukė rankinę granatą, ruošdamasis ištraukti iš jos žiedą. Tą pačią akimirką jis sustingo kaip suparalyžiuotas. Vyriškis negalėjo ne tik pajudėti, bet ir kalbėti.
Tokį vaizdą pamatė ginkluotas sargybinis, kuris lėtai sukdamas ratus aplink lėktuvą pasirodė toje pusėje, kur buvo Jonas ir nepažįstamasis.
Pamatęs, kas atsitiko, radijo ryšiu iškvietė pastiprinimą ir nusiėmęs automatą nukreipė jį į sustingusį vyriškį su iškelta rankoje granata. Nė minutė nepraėjo, kai policijos bei kitų specialiųjų tarnybų automobiliai apsupo lėktuvą. Tik įsitikinę, kad nepažįstamasis su granata rankoje nekelia jokio pavojaus, pareigūnai atsargiai prisiartino prie jo.
- Galite būti ramūs. - pasakė jiems Jonas. - Jis atsipeikės tik po 30 minučių.
Reikia apžiūrėti lėktuvą, jame gali būti padėta bomba.
Kai vieni pareigūnai kėlė sustingusį nepažįstamąjį į furgoną, išminavimo specialistai apžiūrinėjo visą lėktuvą tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės. Jie rado tik vienintelę bombą, kuri buvo pritvirtinta prie lėktuvo važiuoklės, kaip tik toje vietoje, kurioje ir užklupo besikrapštantį nepažįstamąjį Jonas.
Kiek atokiau nuo įvykio vietos stovėjo didelis būrys žurnalistų, kurie intensyviai fotografavo ir filmavo tai, kas vyko prie lėktuvo. Nors jie ir labai veržėsi prie įvykio vietos, tačiau jiems nebuvo leista prieiti arčiau, kadangi tai buvo pavojinga jų pačių saugumui. Kai kurios televizijos filmavo tiesioginę transliaciją, todėl šią informaciją matė daugelis televizijos žiūrovų. „Gerai, kad šio vaizdo nemato maniškiai“. - pagalvojo Jonas apie savo žmoną ir jos artimuosius.
Kai Jonui buvo leista pasišalinti iš įvykio vietos, jis skubiai nuvyko į aerouosto specialias patalpas, kuriose jo laukė Valentijus su kolegomis.
- Jonai, man ką tik skambino krepšininkų treneris p.Vladas ir klausia, kas atsitiko mūsų lėktuve. Aš pasakiau, kur esu ir kad nieko nežinau. Tada jis pasakė, kad turime tuoj pat įsijungti televizorių , o įsijungę matome tave ir visa tai, ką tu pats matei. Ar gali mums smulkiau viską paaiškinti?
Jonas viską papasakojo Valentijui, nutylėjo tik apie paslaptingąjį globėją. Vyrai su dideliu susidomėjimu klausėsi šio pasakojimo.
- Gerai. - tepasakė Valentijus. - Eime, praeisime skrydžio kontrolę ir į lėktuvą.
Jau po 14 minučių vyrai buvo prie savo lėktuvo.
Kai viskas aprimo ir ekipažas buvo pasiruošęs išskristi, nes krepšinio komanda jau buvo atvykusi, netikėtai prie lėktuvo privažiavo ilga prabangių automobilių kolona su policijos palyda. Prie ekipažo su savo svita priėjo Londono miesto meras.
- Mums labai gaila, kad šį siurprizą, kurį norėjome netikėtai pateikti jums prieš išskrendant, apkartino toks nemalonus įvykis. – pradėjo kalbą miesto meras, kreipdamasis į Lietuvos krepšininkus. – Labai džiaugiamės, kad Valentijaus ekipažo dėka išvengta didesnių nemalonumų. Man buvo pranešta, kad sulaikytasis vyriškis, kuris norėjo jums pakenkti, yra seniai ieškomas. Jis nėra mūsų šalies pilietis, nors stengiasi parodyti esąs didelis jos patriotas. Prisidengęs patriotizmu ir kitais panašiais dalykais, jis įvykdė mūsų šalyje daugybę diversijų. Veikė vienas, profesionaliai ir atsargiai, todėl mūsų specialioms tarnyboms buvo sunku jį išaiškinti ir sulaikyti. Noriu pareikšti ypatingą padėką ponui Jonui, kuris prisidėjo sulaikant šį teroristą.
Tai taręs meras įteikė Jonui vardinį laikrodį.
„Ne mane reikia apdovanoti , o tą, kuris visada šalia manęs“. – pagalvojo Jonas apie savo nežemišką globėją, tačiau nutylėjo puikiai žinodamas, kad jo niekas nesupras.
Netikėtai suskambo orkestro garsai, pasigirdo audringi plojimai, o jiems nutilus meras tęsė toliau:
- Ir pagaliau, gerbiamieji, leiskite pristatyti jums mūsų siurprizą. Pone Vladai, mūsų miesto taryba nutarė padovanoti jūsų legendinei „Žalgirio“ krepšinio komandai naujausią šiuolaikišką autobusą. Mes manome, kad ši dovana ne tik pagelbės jums įvairiose kelionėse, bet ir sustiprins mūsų šalių tarpusavio santykius.
Aidint plojimams ir orkestrui prie lėktuvo privažiavo didelis įvairiomis spalvomis žvilgantis naujas autobusas. Ant jo šonų puikavosi spalvingas užrašas: „LIETUVA-„ŽALGIRIS“- LITHUANIA“. Ponui Vladui buvo įteiktas autobuso raktas ir dokumentai. Į šio autobuso ratą dužo didžiulis šampano butelis. Nuskambėjo atsakomoji kalba, kurioje p.Vladas padėkojo Londono merui už vertingą dovaną.
Netikėtai prie lėktuvo privažiavo dar vienas ištaigingas autobusas. Iš jo išlipo Rusijos ledo ritulio rinktinė, kuri lengvai įsiliejo į susirinkusiųjų būrį. Tarp sportininkų užsimezgė draugiški pokalbiai.
- Tu tik pasižiūrėk, Aleksandrai, tu tik pasižiūrėk, kokie šilti jų tarpusavio santykiai. Atrodo kaip viena darni šeima. – stebėjosi Olegas.
- Ko čia stebėtis. Jie seniai pažįstami. Kartu sportuoja įvairiose šalyse, vienas kitą gerai pažįsta, bendrauja ir su kitų šalių sportininkais. Jei šio pasaulio valstybės ir jų vadovai tarpusavyje sutartų kaip šie sportininkai, mažiau būtų konfliktų, karų ir kitų bėdų. Deja, dar ne taip greitai pasikeis žmonių mąstysena. Kaip tu manai, Olegai, kur skrisime po to, kai nuskraidinsime Rusijos sportininkus į Maskvą?
- Nežinau. - patraukė pečiais Olegas. – Bet juk tu mūsų šturmanas, Aleksandrai. Kas gi kitas turėtų viską žinoti?
- Taip, teisingai. Rodyti lėktuvui kelią – mano darbas. Po Maskvos lėksime į Japoniją. Ten nugabensime skubų krovinį, o iš Japonijos į Europą skraidinsime šios šalies sportininkus su jų autobusu ir apsauga.
- Čia tai bent. Pasirodo užskridome ant sportininkų maratono debesies. – nusistebėjo Olegas.
Po valandėlės trukusių linksmybių ir šilto bendravimo visi išsiskirstė.
- Tai štai kodėl mums prisireikė čia skristi, Olegai. - pasakė savo kolegai Serioža, kai jie abu, vaikštinėdami lėktuve tikrino, ar saugiai pritvirtinti abu autobusai. - Vargu ar būtų varinėjamas toks kaip mūsų lėktuvas tik dėl vienų sportininkų, nesvarbu iš kokios šalies jie bebūtų.
- Bet iš kitos pusės, mums tai savotiškai maloni atrakcija. - porino Olegas. - Juk ne kiekvieną dieną pamatysi tokius dalykus ir ne kasdien gali susitikti su Londono meru. Ar ne taip?
- Sutinku. Malonių akimirkų mūsų gyvenime per daug nebūna. Gerai jei viskas laimingai baigiasi, kaip mums šiandien. O jei Jonas nebūtų pamatęs tos žmogystos, kuri pakišo mums bombą ? Kas tada?
- Džiaukis, matyt, mums dar nelemta palikti šį pasaulį, jei viskas šitaip įvyko. Ko gero, mūsų laukia dar daug darbų ... na, atrodo, kad mes pasiruošę skristi. – baigė pokalbį Olegas, dar kartą apeidamas lėktuve pritvirtintus autobusus. – Galime leisti į lėktuvą sportininkus.
Po 15 minučių oro laineris, sugaudęs galingais varikliais, pakilo iš tarptautinio Londono aerouosto. Kursas – Lietuva. Po kelių valandų skrydžio lėktuvas nusileido viename iš Kauno oro uostų. Čia Lietuvos krepšininkų laukė iškilminga sutikimo ceremonija. Minios aistruolių, pasirodžius jų krepšinio dievaičiams, skandavo:
- Lie-tu-va ! ... Lie-tu-va ! .... Lie-tu-va ! ....
Po Lietuvos, oro kelias nusidriekė į Maskvą, Japoniją ir kitus Europos miestus. Tik po kelių savaičių Valentijaus ekipažas parskrido į savo bazę. Vyrai gavo tas pačias kelias poilsio dienas, kurių nespėjo išnaudoti po skraidymų Afganistane, todėl
kartu su šeimos nariais praleido šias dienas gamtoje prie nuostabiai gražaus ežero.
Bėgo dienos, bėgo metai, atkakliai risdamiesi planetos laiko ruletėje. Sulig kiekvienais metais augo technologijų lygis. Kartu tobulėjo ir aviacinė technika.
Buvo sukurtas naujos kartos lėktuvas – il76MDS, kur MDS reiškė super modernizaciją. Tai buvo kol kas tik vienintelis egzempliorius. Bendras lėktuvo il76 pakėlimo svoris pakilo nuo 170 tonų iki 200 tonų. Varikliai tapo galingesni ir ekonomiškesni beveik 40 procentų. Šio lainerio negalėjo fiksuoti nei kosminiai, nei Žemės radarai. Jiems jis buvo nematomas tik tada, kai tai būdavo reikalinga, pvz.: vykdant kokią nors slaptą užduotį. Šiuo atveju šį lėktuvą matydavo tik specialūs radarai. Įprastinė lėktuvo ginkluotė pasipildė naujos kartos lazeriniu ginklu, kurio rankinis ir automatinis valdymas buvo ne tik šaulio, bet ir pilotų kabinoje. Žymiai pagerėjo lėktuvo aeronavigacinė technika. Lėktuvas galėdavo skraidyti bet kokiomis oro sąlygomis, net jei matomumas būdavo nulinis, pavyzdžiui, skrendant per tirščiausią rūką, įjungus šią sistemą, pilotų ir šturmano kabinos visi langai nušvisdavo kaip televizoriaus ekranai, atrodydavo, kad lėktuvas skristų pačiomis geriausiomis oro sąlygomis. Vaizdas būdavo skaidrus ir aiškus kaip saulėtą dieną. Pagerinta lėktuvo automatinio pakilimo ir nusileidimo sistema: įjungus šią sistemą, lėktuvas be pilotų pagalbos pats galėdavo pakilti arba tiksliai nusileisti. Kokybiškesnis tapo radijo stočių darbas: jos galėjo geriau koduoti radijo bangomis siunčiamus pranešimus. Buvo įdiegta visiškai nauja sistema, kuri automatiškai versdavo siunčiamus radijo pranešimus iš vienos kalbos į kitą.
Ekipažo, kuriame skraidė Jonas, sudėtis pasikeitė nežymiai. Vietoje Valentijaus šio ekipažo vadu buvo paskirtas majoras Jurijus. Tai nepaprastai įžvalgus lakūnas, ne tik puikiai pažįstantis naujausią aviatechniką, bet ir mėgstantis protingai rizikuoti pilotuojant lėktuvą. Kaip tik šiam ekipažui ir atiteko vienintelis naujausio modelio transportinis turboreaktyvinis lėktuvas il76MDS, įvairiose situacijose išbandomas praktiškai skrydžio metu. Kiekvieną kartą, išaiškėjus trūkumams, lėktuvo sistemos būdavo tobulinamos. Tai buvo reikalinga tam, kad pasiekus tobuliausią šio tipo lėktuvo modelį, būtų galima išvystyti jų serijinę gamybą.
Jei technologijų lygis ir kilo į aukštesnį lygmenį, tai nieko panašaus negalima pasakyti apie žmones, jų mąstymą, tarpusavio santykius. Jie išliko beveik tie patys, kartais gal net blogesni. Dvasinį ir protinį tobulėjimą užgožė materializmas. Įvairūs nesutarimai, materialinės naudos ir valdžios troškulys tarp žmonių ir valstybių sukeldavo konfliktus, kurių dauguma baigdavosi kraujo praliejimu. Pati gamta sukilo prieš tokius žmonių veiksmus. Nepaprastai padaugėjo stichinių nelaimių, įvairiausių katastrofų.
Jurijaus ekipažui pats darbymetis. Reikėdavo skraidinti sužeistuosius, medikamentus, maistą, drabužius, įvairiausią techniką ir panašiai.


*******


Poilsio valandėlėmis Jonas niūriai mąstydavo apie tai, kad pasaulis katastrofiškai ritasi žemyn.
- Ar prisimeni, - klausia Jono nežemiškas balsas, - kaip prieš kelis metus Žemėje prasidėjo atšilimo procesas?
- Taip, puikiai atsimenu, bet ką tai gali reikšti?
- Tai signalas žmonijai keisti savo santykius į šiltesnius, atsisakyti konfrontacijų, karų ir panašių dalykų. Kaip tu manai? Ar kas nors po to pasikeitė?
- Aišku, kad ne, dar labiau viskas pablogėjo. Skraidydami su humanitarine pagalba į daugelį šalių, mes kasdien matome šių santykių pasekmes.
- Žmonės akli. - tęsė Jono nežemiškasis globėjas. - Dabartiniai gamtos kataklizmai: cunami, žemės drebėjimai, potvyniai ir panašūs dalykai - tai tik lapeliai, palyginus su tuo, kas laukia žmonijos, jei ji nepasikeis į gerają pusę. Bet JO Kantrybė ir Meilė žmonėms – Didelė ir Begalinė. JIS moka laukti ...
Kas tas JIS, Jonas suprato ir be paaiškinimų.
Tačiau padėtis iš tiesų nė kiek nesikeitė. Žmonių konfliktai vis labiau ir labiau aštrėjo. Dažnai jie peraugdavo į įvairius tiek vietinius, tiek tarpvalstybinius ginkluotus susirėmimus, trumpalaikius arba ilgalaikius karus.
Vienas toks karas įvyko tarp dviejų valstybių. Šios šalys nebuvo vienos iš didžiausių ar stipriausių pasaulio šalių. Paprasčiausiai viena iš šių šalių dėl įvairių ambicijų primetė piktą valią savo mažesnei kaimynei, neutraliai valstybei, kuri niekada nepriklausė jokiam kariniam blokui. Jų konflikte blaivų protą nugalėjo ginklų kalba.
Bet nepasisekė agresoriui nugalėti mažos atkaklios šalies, todėl apsiautė ją blokados žiedu. Buvo izoliuoti visi keliai ir žemėje, ir ore, kad jokia pagalba nepasiektų.
Daugelis šalių pareiškė protestus, siųsdamos ne tik savanorius, bet ir įvairiausią pagalbą: medikamentų, maisto, drabužių ir ginklų. Negalėdamos pravežti krovinių žeme, pasitelkė aviaciją. Tačiau ne visiems lėktuvams pavykdavo prasmukti į blokados apsiaustą šalį, daugelį jų numušdavo patruliuojantys agresoriaus koviniai lėktuvai. Toms šalims, kurios teikė pagalbą, buvo pagrasinta, kad jei jos ir toliau ją teiks ar įsitrauks į šį karą, prieš jas gali būti panaudotas atominis ar kitoks masinio naikinimo ginklas. Tačiau nežiūrint į šiuos grasinimus, pagalba buvo tiekiama toliau. Paprasčiausiai lėktuvai būdavo siunčiami be tų valstybių atpažinimo ženklų, nudažyti maskuojančia spalva.
Į šią pavojingą misiją įsijungė ir Jurijaus ekipažas su savo moderniu transportiniu naujos kartos avialaineriu il76MDS. O lėktuvas buvo nudažytas tokiomis spalvomis, kad, žiūrint į jį skrydžio metu iš viršaus arba apačios, jis susiliedavo su žeme arba dangumi. Lėktuvas neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, todėl nebuvo galima nustatyti, kokiai šaliai priklauso.
Kiekvieną kartą lėktuvas skrisdavo vis kitu oro maršrutu. Tačiau agresoriaus šnipai taip pat nesnaudė. Jie, slapta nufotografavę lėktuvą viename iš blokuotos šalies aerouostų, nuotraukas išsiuntė savo vadams.
Netrukus prasidėjo lėktuvo medžioklė.
Išaušo eilinė vasaros diena. Rytiniame danguje, nušviestame pirmųjų saulės spindulių, pasirodė priešo kovinių lėktuvų trijulė. Jų patruliavimo tikslas – nepraleisti nė vieno skraidančio objekto, neturinčio leidimo praskristi draudžiamą zoną, kuri buvo stebima ir antžeminiais lokatoriais. Koviniai lėktuvai suko ore ratus, kiekvieną kartą vis kitame aukštyje.
„Kas čia dabar?” – pagalvojo trijulės vedantysis.
Žiūrėdamas priešais save, jis pamatė skrendantį šešėlį, panašų į transportinį lėktuvą , tačiau jo kontūrai buvo labai nežymūs kaip kokio vaiduoklio. Staiga jis pakilo savo lėktuvu aukščiau. Lėktuvas-vaiduoklis dingo kaip nebuvęs. Bet vos tik jis nusileido į ankstesnį aukštį, priešais jo akis išniro paslaptingasis šešėlinis lėktuvas. Netikėtai jis nusileido žemiau šio lėktuvo. Matytas objektas vėl dingo iš akiračio. Naikintuvai vėl grįžo į tą patį aukštį. Priešais juos išniro neaiškus matyto lėktuvo vaizdas.
- „202“-asis , „203“-asis, aš „201“-asis. - kreipėsi vedantysis radijo ryšiu į savo palydovus. - Ar jūs matote prieš save tą patį, ką ir aš?
- Taip. - atsiliepė paeiliui „202“ ir „203“. – Šią akimirką priekyje matome neryškų neatpažinto objekto siluetą, kuris pranyksta iš karto, jei tik paliekame aukštį, kuriame dabar esame. Tačiau mūsų prietaisai jo nefiksuoja. Kas tai? Miražas ar prieš mus lėktuvas vaiduoklis?
- Ir aš norėčiau tai sužinoti. – atsiliepė vedantysis.
- „Griaustini“, aš „201“-asis. – nuskriejo radijo pranešimas į skrydžio valdymo centrą.
- „201“-asis, aš „Griaustinis“, kas atsitiko?
- Aš „201“-asis, priekyje matome neryškų transportinio lėktuvo siluetą. Ar jūs matote jį savo radaruose?
- Savo radaruose aš matau tik jūsų trijulę, aplinkui – tuščia.
- Aš „201“-asis, mes ką tik prisiartinome dar arčiau, atstumas iki neatpažinto objekto 300 metrų, jis labai panašus į mūsų ieškomą lėktuvą, užfiksuotą nuotraukose, tačiau mūsų prietaisai jo nefiksuoja. Kokie bus nurodymai?
- „201“-asis, aš „Griaustinis“, veikite pagal aplinkybes, leidžiu atidengti ugnį. Neatpažintą objektą sunaikinkite.
- „201“-asis , supratau, užimame kovinę padėtį.
- Vade, - kreipėsi į Jurijų lėktuvo il76MDS šturmanas Aleksandras, - mūsų sistema užfiksavo priartėjusius tris reaktyvinius lėktuvus.
- Supratau. - atsiliepė Jurijus, duodamas komandą savo šauliui paruošti lazerinį ginklą.
- Lazerinis ginklas paruoštas. - po akimirkos raportavo Kęstas.
- Aišku, naudok jį nedelsdamas be atskiros komandos, jei būsime atakuojami.
- Aš pasiruošęs. – tvirtai atsakė Kęstas.
- „202“ ir „203“, įsakau atidengti ugnį į neatpažintą objektą. – atskriejo įsakymas iš „201“-ojo, kuris skrido šiek tiek nuošaliau.
Po trumpos akimirkos dvi raketos oras-oras žaibiškai skriejo į neatpažintą objektą.
- Vade! - riktelėjo Kęstas. - Į mus paleistos raketos, o aš negaliu panaudoti lazerio, jis paprasčiausiai neveikia, nors prieš tai nebuvo jokių gedimų.
- Ir aš negaliu nieko pakeisti! – įsiterpė susijaudinęs Jonas. – Turėjo suveikti automatinė priešraketinė lėktuvo apsaugos sistema, ji neveikia, nors mano prietaisai taip pat rodo, kad sistema darbui pasirengusi. Jungiu avarinį šios sistemos darbą ....ne ... neveikia !
- Vade! - pasigirdo šturmano balsas. – Priešraketinis manevras! Posūkis į dešinę! Leidžiamės! Tuoj pat!
- Supratau. - atsiliepė Jurijus, staigiai sukteldamas lėktuvą į dešinę ir leisdamas jį žemyn.
Tačiau kovinės raketos negailestingai artėjo, nes jų greitis buvo žymiai didesnis. Dar akimirka ir būtų įvykęs sprogimas, kai netikėtai aplink transportinį lėktuvą nušvito skaisti spinduliuojanti šviesa, į kurią kaip į guminę sieną atsimušusios dvi raketos, apsisuko ir nuskriejo atgal į jas paleidusius reaktyvinius lėktuvus. Tai pamatę šių lėktuvų pilotai nedelsdami spruko šalin, palikdami „201“-ąjį vieną. Raketos, pavijusios lėktuvus, iš kurių buvo paleistos, demonstratyviai apsuko aplink juos kelis ratus, staiga nėrė į viršų ir sprogo kosmoso platybėse.
- Vade, – lėtai nuskambėjo Kęsto balsas, - kažkokia fantastika. Kovinės raketos, atsimušusios į aplink mūsų lėktuvą atsiradusią spinduliuojančią šviesą, apsisuko ir nusivijo reaktyvinius lėktuvus, o paskui apskriejusios juos šovė į kosmosą ir susprogo.
Kažkas neįtikėtina, vade, kaip kokiame fantastiniame filme. Šiuo metu mums iš paskos skrenda tik vienas likęs priešo reaktyvinis lėktuvas. Prilipęs rupūžė kaip musė, ot tai norėčiau jį lazeriu iškepti lyg blyną, bet, kaip sakiau, ši sistema, nuo to laiko, kai aplink mus pasirodė ši nežemiškai spindinti šviesa, neveikia. Tai ką darom su tuo lėktuvu? Juk jis paprasčiausiai seks mus tol, kol suseks mūsų nusileidimo aerodromą!
- Jonai, perduok koduotą pranešimą atvykimo aerodromui, jei gali, tegul atsiunčia nors keletą savo kovinių lėktuvų. Gal jie jį atbaidys?
- Supratau, vykdau. - tarė Jonas pasinerdamas į slapto ryšio sistemą.
Tuo tarpu priešo reaktyvinis lėktuvas, vis dar skrisdamas paskui transportinį oro lainerį il76MDS, atkakliai ir beviltiškai bandė užmegzti ryšį su savo štabu.
- “Griaustini”, aš „201“-asis, atsiliepkite po galais! - aiškiai nervinosi pilotas
jau kokį 12-tą kartą kviesdamas savo štabą.
- „201“-asis, aš “Griaustinis”. - pagaliau pasigirdo balsas kaip iš po žemių. – Kokia jūsų padėtis?
- “Griaustini”, aš „201“-asis, mūsų lėktuvai „202“ ir „203“ pasišalino iš įvykio vietos, nes juos nusivijo jų pačių paleistos kovinės raketos, kurios prieš tai atsimušė į kažkokią spindinčią šviesą, susidariusią aplink mūsų sekamą lėktuvą. Aš negaliu to paaiškinti. Kas tai? Gal tai kokia nors nauja jų apsaugos priemonė? Nesuprantu, kas čia vyksta, o gal man jau stogas baigia nuvažiuoti? Gyvenime tokių dalykų ne tik nemačiau, bet ir nesapnavau. Aš net negaliu panaudoti savo ginkluotės prieš juos, nes ir man taip pat gali nutikti, kaip ir mūsiškiams, todėl nutariau skristi paskui juos, gal atrasime jų nusileidimo aerodromą. Kokie bus nurodymai?
- „201“-asis, aš “Griaustinis”, vykdykite tai, ką sumanėte, aš jus stebiu radaruose.
- „201“-asis, supratau, lauksiu tolesnių nurodymų. Kurso nekeičiu.
Neteko „201“-ajam nė 5 minučių pasekti transportinio lėktuvo, nes horizonte pasirodė jam priešiški koviniai lėktuvai, todėl nieko nelaukdamas jis spruko savo aviabazės link.
O Jurijaus ekipažo valdomas lėktuvas, apsuptas kovinių lėktuvų, laimingai pasiekė savo atvykimo aerodromą.
- Nesuprantu! Visiškai nesuprantu! - šaukė ant pavaldinių įtūžęs “Griaustinio” štabo generolas. - Kaip jūs negalite susidoroti su kažkokia paprasčiausia transportine gelda! Įsakau nedelsiant padidinti patruliuojančių lėktuvų kiekį. Darykite ką tik norite, nors ir taranuokite jį, bet į blokuojamą teritoriją be mūsų žinios neturi įskristi nė vienas suknistas lėktuvas! Skirsiu didelę piniginę premiją tam, kas numuš šį lėktuvą. Ir dar... – jau kiek nusiraminęs pasakė jis. - Noriu jums pasakyti, kad mūsų mokslininkai kuria slaptą ginklą, prieš kurį neatlaikys niekas, tačiau jis dar neužbaigtas, liko labai nedaug, tai laiko klausimas, o kol kas tik tiek. Jūs visi laisvi. Dirbkite, man reikia tik gerų rezultatų, be jų galite čia nesirodyti!
Po pasitarimo, kuris nebuvo itin malonus, „Griaustinio“ štabe žmonės grįžo į savo padalinius. Aviacijos pulkininkas Orijus nuskubėjo instruktuoti savo pilotų.
Kaip ir kituose aerodromuose, Jurijaus ekipažas buvo sutiktas svetingai. Po lėktuvo iškrovimo visi nuvyko pailsėti. Išsimaudę suomiškoje pirtyje ir papietavę, vyrai svarstė, kad neverta rizikuoti ir skristi atgal šviesiu paros metu, todėl nutarė išskristi visiškai sutemus. Likusį laiką jie praleido ilsėdamiesi: vieni miegojo, kiti žaidė bilijardą, dar kiti žiūrėjo televizijos laidas.
Tuo metu priešininkų štabe generolas su savo pavaldiniais stebėjo specialų didžiulį ekraną per palydovinę sistemą. Jame matėsi vaizdai iš visų galimų aerouostų, esančių blokuotos valstybės teritorijoje. Vaizdinė informacija buvo maksimali ir neįtikėtinai kokybiška, deja, ieškomas lėktuvas nerastas.
- Jis ką, ištirpo?! – nenustygo generolas. – Juk mes puikiai žinome, kad šioje šalyje nėra požeminių aerodromų! Tai kur po galais dingo šis lėktuvas?! Gal jis tikrai koks vaiduoklis?! Taigi su kuo mes turime reikalų? Kas gali man tai paaiškinti?
Deja atsakymo nebuvo. Visame štabe buvo taip tylu, kad galėjai išgirsti skrendančią musę. Generolo apmaudui nebuvo ir jokių pasiūlymų šios problemos sprendimui.
- Kažkokie stebuklai! Tiesiog neįtikėtina! Mistika ir tiek! – nerimavo jis, blaškydamasis po štabą ir nerasdamas sau vietos.
O išsidūkęs ir atsisėdęs savo krėsle, palengva siurbdamas viskį su kava, primerkęs akis mąstė... Staiga pašokęs budintiems karininkams įsakė:
– Tuoj pat susisiekite su visais mūsų agentais toje šalyje, tegul per galvą verčiasi, bet mums reikalinga nauja informacija. Juk mes gavome iš jų duomenų apie šio lėktuvo nusileidimą, taip pat turime jo fotonuotraukų. Negalėjo jis tiesiog išgaruoti!
Beveik po trijų valandų į generolo kabinetą įžengė adjutantas:
- Pone generole, ką tik gautas pranešimas, kad nėra ryšio beveik su puse mūsų agentų. Buvo bandyta susisiekti su jais įvairiais ryšio kanalais, tačiau beviltiška, jie prapuolė kaip į vandenį. O iš kitų agentų informacija apie mūsų ieškomą lėktuvą neigiama. Jo niekur nerasta.
- Supratau, jūs laisvas. - atsakė generolas ir liko sėdėti savo giliame krėsle, paskendęs niūriose mintyse.
Lėktuvo niekas ir negalėjo matyti, nes, išjungus visas jo sistemas, veikė tik vienintelė - naujausia antiradarinė ir antipalydovinė sistema. Šį lėktuvą galima buvo matyti tik plika akimi. Tačiau nebuvo kam jį stebėti, nes šiame aerouoste, kaip ir daugelyje kitų, buvo sulaikyti priešo žvalgybininkai, bandantys įsmukti į draudžiamą zoną. Visuose aerouostuose sustiprintas specialiųjų tarnybų darbas, sulaikyta nemažai šnipinėjančių priešo agentų.
Po 9 valandų poilsio, kai visiškai sutemo, nesugaunamasis transportinis lėktuvas pakilo į orą. Šviečiantys aeronavigaciniai žibintai išjungti. Skrydžio metu ekipažas puikiai matė, kas vyksta oro erdvėje net 500 kilometrų atstumu. Specialiuose lėktuvo ekranuose matėsi visi priešo naikintuvai, todėl galima buvo puikiai manevruoti ore, kad būtų išvengta atsitiktinių susidūrimų su priešininkais, kuriems lėktuvas buvo tiesiog nematomas. Po poros valandų skrydžio transportinis avialaineris nutūpė savo bazėje.
Kitą planinį aviareisą Jurijaus ekipažas turėjo po 4 dienų, tačiau skubos tvarka buvo iškviesti anksčiau laiko. Reikėjo išskraidinti nemažą būrį sunkiai sužeistų žmonių, kuriems reikėjo kvalifikuotesnės medicininės pagalbos. Tad buvo numatyta pergabenti juos į neutralią šalį. Nebuvo galima laukti net nakties, todėl ekipažas išskrido šviesiu paros laiku. Tai buvo dalinė rizika, nes danguje patruliuojantys priešo naikintuvai galėjo juos pamatyti tik atsidūrę tokiame pat aukštyje, kokiame skrido nesugaunamasis.
- 10valandų 30 minučių. Aukštis 11OOO metrų, kursas 324 laipsniai, greitis – 850km/val.; po 8 minučių įskrendame į draudžiamą zoną. - informuoja ekipažą šturmanas Aleksandras. – Kol kas jokių problemų, viskas pagal planą.
- Supratau. - atsakė ekipažo vadas Jurijus. – Aleksandrai, dar kartą pasižiūrėk, ar švari priešais mus esanti oro erdvė?
- Stebiu. - atsiliepė šturmanas ir po minutės pateikė informaciją. – Kol kas oro erdvė švari, tačiau kairėje pusėje fiksuoju net tris naikintuvų grupes, po tris lėktuvus kiekvienoje. Zuja ratus keisdami aukščio ešelonus kaip kokios bitelės. Štai viena jų grupė šukuoja oro erdvę žemuose oro ešelonuose kairiau nuo mūsų, antra iš dešinės pusės kiek aukščiau, trečia kyla dar aukščiau, beveik tuo pačiu kursu kaip ir mes. Apskritai reikia pasakyti, kad šiandien jų daugiau negu anksčiau.
- Savaime suprantama, – dėsto savo samprotavimus Jurijus, – jie priversti taip daryti. Juk visa tai dėl mūsų. Matyt, mes jiems pakankamai įgrisome. Ir kaip reikiant, taip sakant, iki gyvo kaulo. Šturmane, koks aukštis tų, kurie, kaip sakei, kyla tuo pačiu kursu kaip ir mes? Jų atstumas iki mūsų?
- Tikslinu. - nedelsia šturmanas. – Jie liko 7000 metrų aukštyje, atstumas iki mūsų apie 350 km; kol kas pastovus, nemažėja.
- Supratau, jei bus pakitimų į blogesnę pusę – pranešk nedelsdamas. Tiesa, Aleksandrai, koks prognozuojamas mūsų atvykimo laikas į aerodromą?
- Atvykimo laikas 11 valandų 20 minučių.
- Supratau, 11,20 val. - atkartoja vadas ir tuoj pat duoda kitus nurodymus. – Jonai, nusiųsk koduotą pranešimą apie mūsų atvykimą. Kęstai, stebėk oro erdvę savo pusėje, esant bet kokiam įtarimui pranešk nelaukdamas.
- Bortradistas suprato, siunčiu pranešimą, atvykimo laikas 11,20val. – atsakė Jonas.
- Šaulys informaciją priėmė, oro erdvę stebiu pastoviai, kol kas pakitimų nėra. Priešais mane – švaru.
- Aišku. – atsakė vadas.
- Pranešimas nusiųstas. - po 6 minučių pranešė Jonas. – Gavau pranešimą, kad jie pasiruošę mus priimti, jų naikintuvų grupė mūsų apsaugai pasiruošusi. Oro sąlygos geros, nusileidimo kursas 272 laipsniai, nusileidimo takas Nr.1, aerouosto slėgis 728,6, +22 laipsniai.
- Supratau. - atsakė vadas. – Šturmane, informaciją priėmei?
- Priėmiau, vade, priėmiau. Nusileidimo kursas 272 laipsniai, nusileidimo takas numeris vienas, slėgis 728,6.
- Patvirtinu, informacija teisinga. - atsiliepė Jurijus.
- 10 valandų 44 min., aukštis 11000 metrų, šiek tiek iškrypome iš kurso, dabartinis realus kursas – 320 laipsniai, turi būti 324, greitis 830 km/val. – praneša šturmanas.
- Supratau, koreguoju kursą. - atsako vadas reaguodamas į pateiktą informaciją ir pasukdamas lėktuvą reikiama kryptimi. – Kursas 324 nustatytas, ar patvirtini, šturmane?
- Taip, patvirtinu 324.
Kurį laiką viskas buvo ramu, kai staiga pasigirdo šaulio balsas:
- Vade, mums iš paskos artėja iš kažkur atsiradusi grupė naikintuvų, jie sparčiai kyla į mūsų aukštį.
- Aišku. Šturmane, ar patvirtini gautą informaciją?
- Minutę. - atsiliepė Aleksandras perjungdamas lokatoriaus programą. – Taip, informaciją patvirtinu, mūsų link sparčiai artėja trijų naikintuvų grupė.
- Kęstai, paruošk lazerinį ginklą. – įsakė majoras Jurijus.
- Lazerinis ginklas darbui paruoštas. – po kelių minučių informavo ekipažą Kęstas.
- Supratau, kai lėktuvai prisiartins per pavojingą atstumą, veik savo nuožiūra, be atskiro leidimo.
- Priėmiau, pasiruošęs dirbti savarankiškai. - atsakė Kęstas.
Tuo metu į orą pakilusi papildoma priešininkų karinių naikintuvų trijulė visiškai atsitiktinai pasirinko patruliavimui oro kelią, kuriuo skrido nepagaunamasis transportinis laineris. Jie kilo vis aukštyn ir aukštyn ir, patys to nežinodami, sparčiai artėjo prie nematomo lėktuvo. Tačiau pasiekusi 11000 metrų aukštį naikintuvų grupė be pertraukos kilo dar aukščiau ir kaip kulka prašvilpė pro transportinį lėktuvą 200 metrų atstumu.
- „101“-asis, aš „103“-iasis.
- „101“-asis klauso.
- Ką tik kirtome 11000 metrų aukščio ešeloną. - aiškino „103“-iasis. - Man
pasirodė, kad ką tik pralėkėme pro šešėlį, panašų į lėktuvą. Gal verta sugrįžti ir patikrinti?
- Būtinai. – atsakė vedantysis. – Mums duotas nurodymas išsiaiškinti bet kokį įtarimą, todėl nedelsdami grįžtame į tą patį kursą 11000 metrų aukštyje.
Naikintuvai, padarę viražą, leidosi į 11000 metrų aukštį, išlaikydami ankstesnį kursą, kuriame buvo pastebėję įtartiną šešėlį, panašų į lėktuvą.
- Vade, - nuskambėjo šaulio balsas, – naikintuvai grįžta į mūsų aukštį, ar tik ne mus pamatė? Gal mums reikia iš čia kuo greičiau nešdintis?
- Patvirtinu. – atsakė šturmanas. – Vade, tuoj pat reikalingas manevras į kairę, kursas 285 laipsniai, maksimalus leidimasis į 6000 metrų aukštį, mūsų lokatoriai rodo ten tuščią oro erdvę.
- Supratau. – atsakė Jurijus, vykdydamas nurodytą manevrą.
Lėktuvas staiga pasuko į kairę ir kaip strėlė nėrė žemyn. Aukštis keitėsi akimirksniu, ir jei vyrai nebūtų savo darbo vietose prisitvirtinę specialiais diržais, įtaisytais jų krėsluose, visi kaipmat būtų pakilę į orą kaip kosmonautai kosmose, nes ypatingai staigus leidimasis sukūrė lėktuve nesvarumo būklę.
- Aukštis 6000 metrų, kursas 285 laipsniai. – nuskambėjo ausinėse vado balsas.
- Supratau, vade, kol kas nieko nekeičiam. - kalbėjo šturmanas. – Priekyje švaru.
- Aišku. O kaip ten pas tave, Kęstai?
- Tvarka. Iš paskos niekas neskrenda. O tie naikintuvai kaip musės dabar laksto toje pat zonoje, kurią mes ką tik palikome, matyt siunta rupūžės, kad niekaip negali mūsų rasti. Mes nuo jų tolstam. Atstumas gana sparčiai didėja.
- Supratau jus. Dar kartą peržvelkite aplink mus esančią oro erdvę.
- Švaru. Šįkart išsisukome. – pasigirdo po keletos minučių šturmano balsas. – Aukštis 6000 metrų, tokį ir išlaikome, keičiame tik kursą. Grįžtame į ankstesnį 324.
- Supratau. Aukštis 6000 metrų, kursas 324 laipsniai. – atsakė ekipažo vadas, nukreipdamas lėktuvą reikiama kryptimi.
Po kiek laiko Jurijaus ekipažo valdomas lėktuvas nusileido atvykimo aerouoste. Čia jų jau laukė mašinų kolona su sužeistaisiais. Nebuvo galima delsti nė minutės, todėl sužeistuosius skubiai nešė į ginkluotų kariškių saugomą lėktuvą, į kurį jau pylė specialų aviacinį kurą, kuris degdamas visiškai kitokio tipo turboreaktyviniuose lėktuvo varikliuose nepalieka ore baltų juostų.
Po 40 minučių galingas oro laineris šoktelėjo į orą ir sparčiai kilo virš baltų žemai plaukiančių debesų.
- Aukštis 7500 metrų, kursas 184 laipsniai, greitis 854. – informuoja ekipažą šturmanas.
- Duomenys teisingi. Autopilotas dirba. – patvirtino antrasis pilotas.
- Aišku. – pavargusiu balsu atsakė Jurijus ir kreipėsi į antrą bortinžinierių. – Serioža, jei dar liko, atnešk mums visiems sulčių ir ko nors užkąsti.
Neteko ekipažui ramiai skristi, nes po 25 minučių ramaus skrydžio, jų lėktuvas netikėtai buvo apsuptas gausaus priešo naikintuvų spiečiaus.
- Kas čia dabar atsitiko? – klausinėjo Jurijus ekipažo, žiūrėdamas į prietaisų skydelį. – Šturmane, kažkas atsitiko su mūsų antiradarine apsauga?
- Taip, vade, deja, šią akimirką mes matomi. – atsakė šturmanas. – Kol kas neaišku, kodėl išsijungė antiradarinė sistema, bet aš bandau įjungti ją iš naujo ... deja, nepavyksta. Dega tablo: „Nėra elektros maitinimo“.
- Patikrinau elektros šaltinių darbą. – įsiterpė Jonas. –Viskas gerai, visi pagrindiniai elektros šaltiniai veikia normaliai, visi prietaisų jungikliai įjungti.
- Aišku. – sunerimo vadas ir kreipėsi į bortinžinierių. – Serioža, patikrink, kas ten atsitiko.
- Jau ką tik patikrinau. Antiradarinės sistemos maitinimo blokas sudegė. – konstatavo faktą bortinžinierius. – Deja, atsarginio bloko neturime.
- Ekipaže. – kreipėsi į visus lėktuvo vadas. – Kovinė parengtis, ginkluotę naudoti be perspėjimo, savo nuožiūra. – ir tyliai burbtelėjo sau po nosimi. – Stebiuosi, kodėl lig šiol jie dar neatidengė ugnies.
Tai sakydamas Jurijus galvojo apie begalę naikintuvų, kurie apsupę juos iš visų pusių ramiausiai sau skrido šalia, nieko nedarydami.
- Vade. – pasigirdo antrojo piloto Dimos balsas. – Tai gal čia koks nors mūsų palydos eskortas?
- Abejoju. – atsakė Jurijus. – Būtų visiškai neblogai turėti tokią apsaugą, bet jūs tik pažiūrėkite, ant naikintuvų nėra jokių ženklų, rodančių, kokiai šaliai jie priklauso. Be to, tokių kovinių lėktuvų šioje šalyje, iš kurios skraidiname sužeistuosius, nėra. Manau, reikia ruoštis pačiam blogiausiam variantui. Kęstai. – kreipėsi jis į šaulį. – Ar tu pasiruošęs atremti puolimą?
- Pasiruošęs, vade, pasiruošęs. – atsakė Kęstas. – Kitaip ir negali būti. Mūsų ginkluotė parengta.
- Jonai. – pasisuko Jurijus į bortradistą. – Kaip su kita lėktuvo apsaugos ginkluote?
- Jokių problemų vade. – nuskambėjo ramus Jono balsas. – Antiraketinė apsaugos sistema įjungta. Šiuo metu ji yra budėjimo režime. Tai reiškia, kad po bet kurios raketos paleidimo, tą pačią akimirką ji įsijungia į darbą.
- Supratau. – atsakė ekipažo vadas, vis dar negalėdamas patikėti tuo, ką mato. – Tikėkimės, kad mes kaip nors išsikapstysime iš šio mėšlo.
- „101“-asis, aš „Griaustinis“. – nuskriejo radijo šaukinys iš priešo centrinės vadavietės naikintuvų vedančiajam.
- „101“-asis klauso.
- Aš „Griaustinis“. Savo lokatoriuje netoli jūsų matau svetimą lėktuvą, kurio anksčiau nesimatė, ar galite patvirtinti, kad tai ne mūsiškis?
- „Griaustini“, aš „101“-asis, girdžiu jus puikiai. Šis mūsų naikintuvų lydimas lėktuvas labai panašus į mūsų seniai ieškomą transportinį lėktuvą. Jis absoliučiai nereaguoja į mūsų siunčiamus radijo signalus bei kitus mūsų naikintuvų rodomus ženklus. Atsisako skristi paskui mus nurodyta kryptimi. Šią informaciją gali patvirtinti ir kitų šalia skrendančių penkių naikintuvų grupių vedantieji: „201“, „301“, „401“, „501“ ir „601“. Jūsų nurodymai?
- „101“-asis, aš „Griaustinis“, įsakau objektą sunaikinti! Tuoj pat!
- „101“-asis suprato, įsibrovėlį sunaikinti!
- Dėmesio visoms grupėms, aš „101“-asis. Gautas nurodymas sunaikinti lėktuvą. Prašau užimti kovinę parengtį ir atidengti ugnį.
Akimirksniu naikintuvai išsirikiavo kovine vorele už medžiojamo lėktuvo. Vienu metu iš visų naikintuvų nugriaudėjo galinga kulkosvaidžių ugnis. Ir kai pasipylė tankus švytinčių švilpiančių kulkų lietus, netikėtai aplink transportinį lėktuvą plykstelėjo spinduliuojantis šviesos žiedas, sudarydamas nematomą apsauginę sieną, į kurią atsimušusios kulkos atšokdavo kaip guminiai kamuoliukai, nepadarydami lėktuvui jokių nuostolių. Viskas pasikartojo ir po kitų šaudymo salvių.
- Kęstai, kodėl nenaudoji mūsų lėktuvo ginkluotės? – paklausė šaulio vidiniu radijo ryšiu ekipažo vadas.
- Aš ir pats negaliu suprasti. - atsiliepė susijaudinęs Kęsto balsas. – Mano darbo vietoje neveikia jokia įrengta ginkluotė, nors elektroninė tablo rodo visišką jų parengtį. Daug kartų perjunginėjau sistemas į automatinį ir rankinį, avarinį režimus, be perstojo spaudinėju mygtukus „Ugnis“, tačiau niekas neveikia. Toks jausmas, kad kažkas įjungė nematomą blokuotę. Vade, aš negaliu jums paaiškinti, kas čia vyksta, bet aš čia bejėgis.
Viskas vyko taip pat, kaip ir anksčiau, kai būdavo atakuojamas transportinis lėktuvas, tačiau kiekvieną kartą, kai tik po skrydžio vyrai išeidavo iš lėktuvo, jų atmintyje nelikdavo nė kruopelytės prisiminimų apie nežemiškos kilmės spinduliuojančią šviesą ir jos pagalbą jiems.
- Vyrai, - netikėtai įsiterpė šturmanas, žiūrėdamas pro savo kabinos langus, - manau, kad mes jau turime apsaugą. Nagi pasižiūrėk, Jurijau, atidžiau, ar matai tą spinduliuojančią šviesą, sukančią ratus aplink mūsų lėktuvą? Jūs tik pažiūrėkite, jos nepramuša jokios kulkos! Viskas tiesiog nepaprastai puiku! Mums niekas nebaisu!
Atidžiau pasižiūrėjęs pro pilotų kabinos langelius, Jurijus pamatė nuostabaus grožio spindinčią šviesą, sukančią ratus aplink jų lėktuvą. Kas kartą į ją atsimušusios kulkos atšokdavo kaip guminiai kamuoliukai.
- Viešpatie brangiausiasis! Kas čia dabar per stebuklai? Jonai, gal čia mūsų kokia nors nauja apsaugos sistema, kurios mes dar nežinome? – žiūrėdamas pro langą, nustebęs paklausė Jurijus.
Kaip ir anksčiau, nenorėdamas atskleisti visiškos tiesos, Jonas paaiškino:
- Taip, tai naujausia slapta apsaugos sistema, neseniai įrengta mūsų laineryje. Apie ją žinojau tik aš vienas, toks buvo įsakymas iš aukščiau, vade. Tai tik bandomasis variantas. Kaip matote, veikia nuostabiai! Ar taip?
- Patvirtinu. – atsakė Kęstas. – Iš naikintuvų paleistos kulkos atšoka į kažkokią nematomą sieną šalia mūsų lėktuvo, nepadarydamos mums jokios žalos. Tai bent vaizdelis! Aaaa? ... jūs tik pažiūrėkite! ... to dar tikrai neteko man matyti! Jonai, ar gali būti taip, kad ši mūsų naujoji apsaugos sistema įsijungdama paralyžiuoja visą įprastinę mūsų lėktuvo ginkluotę?
- Kol kas nežinau, ar tai turi kokios įtakos, ar ne, tačiau aš negaliu kada noriu įjungti ar išjungti šios naujos apsaugos sistemos, nes lėktuve nėra įrengta jos valdymo pulto. Ji įsijungia į darbą automatiškai, kai esame kokiame nors pavojuje.
- Tai yra neįtikėtina! Tiesiog fantastiškai nuostabu! Gal taip ir geriau. Turime ką turime ir tuo reikia mums tik džiaugtis. - konstatavo esamą padėtį ekipažo vadas majoras Jurijus. – Tokios apsaugos, ko gero, daug kas norėtų. Šturmane, skridimo režimo nekeičiame, paliekame, kaip yra, gali ir toliau ramiai dirbti savo darbą.
- Supratau, vade. – nuskambėjo ramus Aleksandro balsas. – Mūsų aukštis 7500 metrų, kursas 184 laipsniai, greitis 1010 km/val. Ochoooo ! ... tu matai? ... kaip niekad didelis greitis, tokio dar nebuvo... lekiam stumiami uraganinio vėjo .... pati gamta mums padeda... ar ne stebuklai!?
- „Griaustini“, aš „101“-asis, mes negalime sunaikinti šio lėktuvo, jis turi kažkokią mums dar nematytą apsaugos sistemą. Aplink jį spinduliuojanti šviesa nepraleidžia nė vienos kulkos! Jūsų nurodymai?
- „101“-asis, aš „Griaustinis“, supratau. Darykite ką norite: panaudokite kovines raketas oras-oras, taranuokite ar dar ką nors, po galais, bet šis lėktuvas turi būti sunaikintas! Niekas neturi praskristi! Ar jūs mane gerai supratote!?
- „101“-asis, supratau, vykdom.
- Dėmesio visiems, aš „101“-asis, pasiruošti naujai atakai... raketų lietus!... ugnis!
Į transportinį oro lainerį vėl nuskriejo kovinių raketų spiečius. Atsimušusios į tą pačią nematomą sieną, jos apsisuko ir kiekviena jų grįžo į tuos pačius lėktuvus, iš kurių buvo paleistos. Tai pamatę, naikintuvų pilotai kaip susitarę apgręžė savo lėktuvus ir spruko iš įvykio vietos, o juos pasivijusios raketos staigiu kampu šovė į viršų ir kiek paskridusios vėl susprogo kosmoso platybėse.
- Vade! – šūktelėjo Kęstas. – Mes atsilaikėme ir prieš jų kovines raketas, kurios atsimušusios į mūsų nematomą apsauginę sieną nusivijo savo naikintuvus, iš kurių jos buvo paleistos, o pastarieji tai pamatę apsisuko ir spruko nuo mūsų kaip kokie kiškiai. Liko tik vienas naikintuvas, iš kurio nebuvo iššauta raketa. Jis vis dar skrenda paskui mus.
- Supratau, laiko dar turime, tegul sau zylioja paskui mus. Pažiūrėsime, kuo čia viskas baigsis. – atsakė Jurijus. – Ekipaže, dirbame savo darbą toliau ir atidžiai stebime oro erdvę. Serioža, pasižiūrėk, ar viskas tvarkoje krovininėje kabinoje.
- Einu. Tuoj apžiūrėsiu. – linktelėjo jis galva ir pasuko išėjimo link.
Nusileidęs iš pilotų kabinos į krovininę, Serioža nepastebėjo nieko neįprasta. Jei lėktuvo ekipažas savo darbo vietose jautėsi kaip pirmoje fronto linijoje, tai čia vyravo visiška ramybė. Keleiviai negalėjo žinoti, kas vyksta išorėje, nes visi iliuminatoriai buvo uždengti specialiais maskuojančiais gaubtuvais. Dauguma sužeistųjų miegojo, kiti šiaip gulinėjo ir kalbėjosi. Dalis gydytojų triūsė prie ligonių, kiti ilsėjosi. Serioža perėjo visą
saloną ir apsisukęs ketino grįžti atgal, kai pusiaukelėje jį užkalbino vienas gydytojas.
- Sere, aš gydytojas Džonis. Ar jūs kalbate angliškai?
- Šiek tiek. – stabtelėjo Serioža ir klausiamai pažiūrėjo į gydytoją. - Kuo galiu jums padėti?
- Sakykite, ar mums pasiseks laimingai nuskristi? – po trumpos pauzės Džonis tęsė toliau. – Klausiu jūsų šito todėl, kad jaučiu šiokį tokį vidinį nerimą, ne todėl, kad bijočiau, o todėl, kad prieš kelis mėnesius kaip ir aš dabar kitame lėktuve skrido mano giminaitis, jis irgi buvo gydytojas. Neseniai aš sužinojau, kad jo lėktuvas buvo numuštas, išsigelbėjusių nėra... aišku... jūs negalite pažvelgti į ateitį... na bent jau pasakykite, ar ten, už šio lėktuvo sienų, viskas ramu?
- Galite būti ramus. – stengėsi ramiai kalbėti Serioža. – Mes šiame fronte dirbame beveik pusę metų, kaip matote, esame gyvi ir sveiki. Pasakysiu šiek tiek daugiau. Palyginus su kitais lėktuvais, mūsų žymiai naujesnis modelis ir ginkluotė pati geriausia, manau, kad jums nėra pagrindo nerimauti.
- Ačiū jums, pone, tik noriu paklausti, ar dar turite geriamojo vandens? – jau ramiau kalbėdamas Džonis parodė į šalia stovintį tuščią vandens baką. – Šitas jau tuščias.
- Vandens turime pakankamai. – atsakė Serioža. – Prašome, eikite su manimi į priekį.
Jiems beeinant vienas sužeistasis timptelėjo Seriožą už drabužių. Vargšo visas kūnas buvo subintuotas, matėsi tik liūdnai išvargusios mėlynos akys ir praviros sukepusios lūpos.
- Po-ne. - lėtai tarė jis. – Ar mes dar ilgai skri-sime? ... Gal ga....lima tru-putėlį van.....dens?
- Na, skristi liko gal pusantros valandos, ilgiau tikrai nebus. – tarė Serioža. – Ar jums nešalta čia?
- Ne, nešalta. Tik gerti labai noriu, mane labai troškina, prašau, atneškite vandens.
- Gerai, laikykitės, o vandens jums tuoj atneš. – atsakė Serioža trumpai žvilgtelėjęs į gydytoją Džonį, kuris pritariamai linktelėjo galva.
Parodęs gydytojui rezervinius bakus su geriamuoju vandeniu, Serioža pakilo į pilotų kabiną.
- Na, kaip ten? Ar viskas tvarkoje? – nerimaudamas pažvelgė į jį Jurijus.
- Viskas gerai. Apačioje ramu. Buvo pritrūkę geriamojo vandens. Problema išspręsta. Šiaip daugelis domisi, kada atskrisime, ir nerimauja dėl skrydžio saugumo. – vienu atokvėpiu išdrožė Serioža.
- Aišku. Tai suprantama. Mums patiems įdomu, kaip baigsis šis skrydis. Pats matai, kas darosi aplinkui. Kęstai, - kreipėsi jis į šaulį, – ar tas naikintuvas dar velkasi mums iš paskos?
- Taip. – atsakė jis. – Nuotolis iki jo apie 600 metrų.
- Aišku, stebėk toliau. Labai neatsipalaiduok. Maža kas dar gali nutikti. Kol kas neišskridome iš pavojingos zonos.
- Supratau. Stebiu.
- Visiems naikintuvų pilotams, aš „101“-asis. Tuoj pat įsakau grįžti pas mane! Manote, aš čia vienas turiu jį vaikytis!? – nuskriejo radijo eteriu įsakymas pabėgusiems naikintuvų pilotams, tačiau niekas neatsiliepė. Radijo eteryje buvo mirtina tyla.
„Kulkos jo neima, raketos taip pat. – mąstė „101“-asis vis dar skrisdamas paskui nesugaunamąjį lėktuvą. – Negi niekas negali pramušti šios apsaugos sienos? O jei pabandžius jį taranuoti savo naikintuvu? Jei lemta žūti, tai žūsiu, o jei sveikas grįšiu į bazę, tai triukšmo už šią nesėkmingą operaciją vis tiek neišvengsiu, na bent jau sušvelninsiu savo ir taip beviltišką padėtį. Taip ir padarysime, reikia man šiek tiek atsitraukti, kad galima būtų įsibėgėti ir suduoti smūgį“.
Sumažinęs savo naikintuvo greitį „101“-asis gerokai atsiliko nuo persekiojamojo lėktuvo. Dar po kelių minučių, maksimaliai išvystęs savo lėktuvo greitį, nukreipė jį į savo auką.
- Vade, mus persekiojantis naikintuvas kaip žaibas lekia tiesiai į mus iš dešinės pusės. – skubiai pranešė Kęstas.
- Patvirtinu. – įsiterpė antrasis pilotas ir tuoj pat iš nuostabos sušuko. – Pasižiūrėkite, mūsų slaptoji apsauga vėl įsijungė į darbą! Aplink lėktuvą vėl matau mirgančią skaisčią šviesą!
- Supratau. – atsakė Jurijus. – Kol kas skrydžio trajektorijos nekeičiame. Bet kokiu atveju nuo jo nepabėgsime, jis greitesnis. Palauksime, tuoj bus aišku, ką jis sumąstė.
Po akimirkos naikintuvas smaigaliu rėžėsi į nematomą sieną prieš pat transportinį lėktuvą, atsimušė kaip guminis kamuoliukas ir daugybę kartų versdamasis aplinkui nuskriejo ore nemažą atkarpą. Tik gerokai nutolęs nuo savo taikinio „101“-asis vos ne vos sugebėjo suvaldyti ore savo naikintuvą, nepaprastai stebėdamasis, kodėl lig šiol jis dar gyvas po tokio vartaliojimosi. Piktai iškreiptu lakūno veidu tekėjo gausus prakaitas, atrodo, jis buvo pasiruošęs daug ko atsisakyti, kad savo akyse daugiau neregėtų šio neįveikiamo, kaip jam pasirodė, ne šio pasaulio lėktuvo. Dar toliau sekti paskui jį ar dar kartą pakartoti beprotišką taranavimą nesiryžo.
- „Griaustini“, aš „101“-asis.
- „101“-asis, klausau jūsų.
- Aš „101“-asis. Įsibrovėlio neįmanoma sunaikinti nei įprastine ginkluote, nei taranu, kurį ką tik atlikau. Stebiuosi, kaip dar pats likau gyvas. Kokie bus nurodymai?
- „101“-asis, aš „Griaustinis“, supratau, grįžkite į bazę.
- Aš „101“-asis, grįžtu į bazę.
- Vade, ar matei? –džiūgavo šturmanas. – Tiesiog galvoje netelpa tokie dalykai. Įsivaizduoji, kaip pliušinis žaisliukas nuskriejo nuo mūsų.
- Naikintuvo nebėra, vade. Horizontas tuščias. – pranešė Kęstas.
- Aišku. – atsiliepė Jurijus. – Kažkokia nepaaiškinama fantastika, ar ne? Neįtikėtina ir tiek ... jei kas turėtų tokią apsaugą kaip mes, jokia kita ginkluotė nereikalinga. Prieš šią nežemišką šviesą viskas nublanksta.
Po 40 minučių skrydžio transportinis laineris il76MDS nusileido neutralios šalies aerouoste, atskraidindamas į jį didelį būrį sužeistųjų. Į savo slaptą bazę Jurijaus ekipažas sugrįžo tik po dviejų dienų poilsio šioje svetingoje ir mieloje šalyje.
Prabėgo dar keletas savaičių. „Griaustinio“ štabe - slaptas kariškių pasitarimas.
- Mes jau daug kartų peržiūrėjome video įrašą, padarytą „101“-ojo naikintuve. Tai be galo įdomu. Keista, bet mes lig šiol dar nežinome, su kuo susidūrėme. Kaip matote, įprastinė ginkluotė bejėgė prieš šio lėktuvo apsaugos sistemą, aišku, jei taip galima įvardinti tai, ką matėme. Tai sunkiai suprantama. – kalbėjo apie nesugaunamą transportinį lėktuvą priešininkų generolas. – Tačiau galiu jus nudžiuginti. Po kelių dienų mes būsime pasirengę išbandyti visiškai naują slaptą mūsų ginklą. Kaip parodė šio ginklo laboratoriniai bandymai, prieš jį bejėgė bet kokia energija. Iš šio ginklo paleisti žaibinio pavidalo energetiniai kamuoliai praeina kiaurai pro bet kokios kilmės energiją, o susidūrę su bet kokiu materialiu kūnu, dematerializuoja jį iš šio pasaulio, panašiai kaip trintuku ištrinamas lape parašytas žodis. Skirtumas tas, kad lape lieka buvusio žodžio pėdsakai, o čia įvyksta toks procesas, kad po materialaus kūno išnykimo kyla vidinis jausmas, kad šio kūno mūsų pasaulyje iš viso nebuvo. Fantastika ar ne?! Šitas ginklas – tai paskutinė mūsų viltis prieš tą kaubojišką lėktuvą, o tada ant kelių prieš mus parklups ir ši išdidi šalis! Net didžiosios valstybės bus bejėgės prieš mus! Galų gale visas pasaulis bus mūsų rankose!
Nežiūrint į didelį generolo optimizmą, naujasis ginklas praktiniam išbandymui buvo paruoštas tik po dešimties dienų. Pirmieji bandymai buvo pribloškiantys. Kitų šalių siunčiami transportiniai lėktuvai dingdavo kaip į vandenį ir nebūdavo jokios informacijos apie jų dingimo priežastis. Priešas džiūgavo ir laukė progos įtraukti į šiuos spąstus nesugaunamąjį, jau seniai jų medžiojamą transportinį lėktuvą.
Jurijaus ekipažas ir toliau vykdė savo misiją - tiekė visokeriopą pagalbą priešo užblokuotai šaliai. Norint išvengti rizikos, skraidymai buvo organizuojami tik nakties metu.
- Jurijau, - kreipėsi šturmanas į ekipažo vadą, - šis mūsų reisas jau 100-tasis.
- Argi? – atsiliepė Jurijus. – Taip greitai? Na ... grįžus tai reikės pažymėti.
- Taigi kad taip. – atsakė šturmanas, stebėdamas prietaisų parodymus ir tikrindamas lėktuvo skrydžio trajektoriją. – Šiek tiek nukrypome nuo kurso, penkis laipsnius į dešinę, turi būti 305 laipsniai.
- Supratau, kursas 305. – pakoregavo lėktuvo kryptį Jurijus.
- Vade. - kreipėsi bortradistas. - Gauta nusileidimo aerodromo informacija.
- Diktuok, mes pasiruošę.
- Nusileidimo kursas aerodrome „Švelnusis“ – 124 laipsniai, aerodromo slėgis 726,4 ; vėjas pietvakarių 2-3 m/sek.; matomumas daugiau kaip 10km.; temperatūra +18 laipsnių. Nusileidimas pagal įprastinę schemą. Mes vieninteliai, kuriuos priims šis aerodromas, ir esame labai laukiami. – padiktavo gautą informaciją Jonas.
- Šturmanas informaciją priėmė, slėgis 726,4; nusileidimo kursas 124 laipsniai.
- Patvirtinu. - atsakė antrasis pilotas. - Slėgis 726,4 ; nusileidimo kursas 124.
- Teisingai. - patvirtino vadas. – Jonai, ačiū. Kęstai, kaip jautiesi?
- Puikiai, stebiu oro erdvę. Kol kas nė vieno lėktuvo.
- Aišku. – atsakė Jurijus.
- Po 7 minučių įskrendame į pavojingą oro erdvę. Mūsų aukštis 10000 metrų, greitis 860 km/val. Kursas 305 laipsniai, kol kas nesikeičia. – tikslino skrydžio informaciją šturmanas Aleksandras.
- Variklių ir kitų lėktuvo sistemų darbas normalus. – pranešė vyresnysis bortinžinierius Olegas.
- Krovininėje kabinoje tvarka. – atraportavo antrasis bortinžinierius Serioža.
- Elektros šaltiniai dirba normaliai, akumuliatorių pakrovimo srovės taip pat. Ryšys su atvykimo aerodromu geras. – nuskambėjo bortradisto Jono balsas.
- Supratau. - priėmė ekipažo narių raportus Jurijus. - Visiems būti budriems, puikiai žinote, kur skrendame.
Galingas turboreaktyvinis laineris atkakliai skrodė nakties dangų. Jo vieninteliai palydovai – žemai plaukiantys mėnulio apšviesti debesys ir spindinčios žvaigždės beribiame dangaus skliaute.
- Ką tik įskridome į pavojingą zoną. - pranešė šturmanas. - Priekyje oro erdvė švari, o iš dešinės ir kairės pusės patruliuoja naikintuvai. Atstumas iki jų pakankamai didelis ir saugus.
- Aišku, šturmane. - atsakė Jurijus. - Kol kas skrisime šiuo koridoriumi,
išlaikome tą patį kursą.
- Supratau, kursas tas pats – 305.
- Vade, - netikėtai ausinėse nuskambėjo susijaudinęs Jono balsas, - reikia skubiai pakeisti skrydžio kursą, šituo oro koridoriumi pavojinga skristi.
- Kodėl? – nusistebėjo Jurijus. – Juk pats puikiai žinai, kad priekyje mūsų nieko nėra, o kariniai naikintuvai patruliuoja tik iš kairės ir dešinės pusių, ir tai jie pakankamai nuo mūsų nutolę. Tai koks gi tikslas keisti skrydžio kursą?
„Nejaugi aš turiu jam pasakyti, kad šią informaciją gavau iš savo nežemiškojo globėjo? Nepatikės... pasakys, kad man nuo įtampos perkaito smegeninė“. – pagalvojo sau Jonas ir tarė:
- Ką tik gavau šifruotą žodinę informaciją iš mūsų draugų, kurie ir siūlo mums nedelsiant pakeisti skridimo kursą, nes ten apačioje, žemėje, sutelkta daug priešo pajėgų, kurie turi kažkokį pavojingą ginklą, galintį mus pražudyti.
- Na, jie tik siūlo, o sprendžiame mes, nes tik mes matome realią mūsų padėtį. – garsiai, kad girdėtų visi vyrai, svarstė ekipažo vadas. – O mes kol kas nematome
būtinybės ką nors keisti, taip kad kursas išlieka tas pats 305 laipsniai, ar supratai, šturmane?
Tačiau niekas nespėjo išgirsti šturmano atsakymo, nes visų ausinėse nuskambėjo švelnus ir įtaigus, tik vienam Jonui pažįstamas balsas:
- Vade, jums verta priimti šią informaciją. Kol dar nevėlu – pakeiskite skridimo kursą ir nedelskite.
Nusiėmęs ausines Jurijus atsisuko į Joną ir sugriaudėjo:
- Jonai, kas čia per cirkas? Ar čia tavo išmislas su tuo balsu?
Nespėjo Jonas atsakyti, nes pačioje pilotų kabinoje nuskambėjo tas pats nepažįstamas balsas:
- Vade, kol dar nevėlu, tuoj pat pakeiskite skridimo kryptį, nes neturiu garantijų, kad galėsiu jus apsaugoti nuo nelaimės, kuri gali bet kada įvykti.
- O jūs galite pakeisti lėktuvo skridimo kryptį be manęs? – garsiai tarė nematomam nepažįstamajam Jurijus, nusprendęs, kad čia žaidžiamas kažkieno žaidimas ir jis gali jame sudalyvauti.
- Galiu, - išgirdo jis atsakymą, - bet aš negaliu prieštarauti žmonių valiai, kištis į jų sprendimus, jei tam neturiu leidimo, išskyrus gelbėjant juos nelaimių atveju. Aš žinau, kad jūs netikite tuo, ką girdite ir matote, bet mes jau neturime laiko. Deja, jau vėlu, šią akimirką jie jus jau užfiksavo savo naujojo ginklo prietaisais. Viskas Aukščiausiojo valioje.
Sulig tais žodžiais pilotų kabinoje nušvito neregėto grožio spinduliuojanti nežemiška šviesa. Visų akys išsiplėtė iš nuostabos. Be žado, pravėrę lūpas jie žiūrėjo į jiems nesuprantamą reiškinį.
- Aš pamėginsiu jus apsaugoti. – nuskambėjo mirgančioje šviesoje nepažįstamojo balsas. - Nekeiskite kurso, jau vėlu. Kuria kryptimi jūs beskristumėte dabar, vis tiek neišgelbės jūsų nuo pražūtingos iš žemės siunčiamos priešiškos energijos. Aš pabandysiu sutelkti visą teigiamą savo energetinę galią tam, kad apsaugočiau jus.
Paslaptinga šviesa dingo.
Pirmasis prakalbo šturmanas:
- Vade, aš viską girdėjau ir mačiau tą patį, ką ir jūs, nors čia, apačioje, esu vienas. Pažiūrėkite į išorę. Po mūsų lėktuvu vėl atsirado ta pati spinduliuojanti šviesa, tačiau aš matau ne vieną, o net tris švytinčius ratus, išsidėsčiusius vertikaliai vienas po kito, panašu į trigubą apsaugos skydą. Vyrai, manau, kad čia ne žaidimas, turime sutikti savo likimą tokį, koks mums skirtas. Mes čia bejėgiai, belieka tik laukti ir melsti likimą, kad viskas laimingai baigtųsi.
Tuo tarpu žemėje vyko tikra suirutė. Ne pasimetimo, o džiaugsmo.
- Pone generole. - atraportavo budintis karininkas. - Pagaliau mes jį turime.
Nors įprastiniai radarai jo nefiksuoja, tačiau mūsų slapto ginklo stebėjimo aparatūra jį atpažino, mato ir seka. Kur tik dabar jis beskristų, nuo mūsų nepabėgs. Jam galas. Fortūna mūsų pusėje, pone generole. Štai jo skrydžio duomenys: dabartinis jo kursas 305 laipsniai, aukštis 10000 metrų, o štai šiame ekrane rodo jo skrydžio koordinates. Pone, mūsų slaptasis ginklas paruoštas puolimui, kokie bus nurodymai?
Generolas, sėdėdamas dideliame minkštame krėsle, atrodė savimi visiškai patenkintas. „Pagaliau, - mąstė jis, - pagaliau atėjo ir mano eilė. Laikas baigti su ta skraidančia daržine. Negaliu delsti nė minutės. Šįkart jis nepaspruks nuo mūsų. Laikas užbaigti užsitęsusį žaidimą.“
- Sunaikinkite šią skraidančią daržinę dabar ir negaiškite daugiau nė minutės. Žaidimas baigtas. Apie operacijos baigtį praneškite nedelsdami. Ar aš aiškiai pasakiau!? – piktdžiugišku balsu įsakė generolas.
- Tikrai taip, pone. Supratau aiškiai – daržinę sunaikinti. Vykdom!
Atidavęs pagarbą karininkas apsisuko ir išnyko už durų.
Transportinis laineris su švytinčiu trigubu apsauginiu skydu skrido savo įprastiniu keliu nekeisdamas maršruto. Lėktuvą valdė autopilotas.
„Įdomu, ar pavyks mums prasmukti? Juk negali viskas taip blogai baigtis. Viešpatie, prašau, neapleisk mūsų... apsaugok mus... nejaugi tai viskas?“ - mąstė Jurijus, užmerktomis akimis sėdėdamas savo krėsle.
- Vade! - sušuko šaulys. – Apačioje pastebėjau blyksnį! Kažkokia akinanti šviesa dideliu greičiu artėja į mus!
- Supratau. – atsiliepė Jurijus, aiškiai slėpdamas savo vidinį susijaudinimą. – Laikykimės, nepasiduokime panikai. Aš tikiu, kad viskas bus gerai.
Akinanti šviesa, kurią paleido slaptasis priešo ginklas, milžinišku greičiu artėjo į savo taikinį. Štai ji pralaužė pirmąjį apsaugos žiedą. Pro antrąjį žiedą prasiskverbė tik maža dalis šios energijos, o jos likučiai, atsimušę į trečiąjį švytintį apsaugos žiedą, dingo. Staiga dalis nežemiškos spinduliuojančios šviesos kaip strėlė smigo į žemę toje vietoje, kur stovėjo vienintelis slaptasis priešo ginklas. Po akinančio blyksnio galingas žemiečių ginklas dingo nuo žemės paviršiaus kaip nebuvęs. Jo vietoje išdygo 12-kos metrų aukščio spinduliuojantis krištolinis obeliskas, tolygiai skleidžiantis savo stebuklingus spindulius į visas puses.
- Vade, - prabilo susijaudinęs šturmanas, – mes prasmukome. Košmaras pasitraukė. Sunku patikėti, kas dėjosi po mūsų lėktuvu. Tiesiog neįtikėtina, kažkoks siaubas. Rodos viso pasaulio žaibai čia susikirto. Jei dar kiek tai būtų tęsęsi ilgiau, tai mano širdis būtų iššokusi iš krūtinės.
- Na ir puiku, kad tavo širdis vietoje. Džiaukimės laimingai išsikapstę. Ačiū Dievui. – lengviau atsikvėpė Jurijus. – Ekipaže, pasiruošti nusileidimui. Šturmane ... rodos turėtume suktis?
- Taip ... po 20-ties sekundžių ... pasiruošti posūkiui į dešinę. - tarė šturmanas atidžiai stebėdamas navigacinius prietaisus. – Liko 6 sekundės, 5, 4, 3, 2, 1 posūkis kursas 318 laipsnių.
- Supratau. - patvirtino Jurijus, keisdamas lėktuvo kryptį. - Kursas 318.
Prabėgus 18-ai minučių, nenugalimasis leidosi aerodrome „Švelnusis“. Dar akimirka kita ir laineris, lengvai stuktelėjęs važiuokle į nusileidimo taką, gausdamas galingais varikliais mažino greitį.
- „Švelnusis“, aš „86736“ – tasis. Nusileidimas. – nuskriejo į valdymo centrą antrojo piloto pranešimas.
- Aš „Švelnusis“, supratau, sveiki atvykę. Mes jūsų labai laukiam. Akis pražiūrėjom. Tako gale į kairę. Ten jus pasitiks.
- „736“-asis, supratau į kairę. Ryšio pabaiga.
Palikęs lėktuvą iškrovimo specialistams, Jurijaus ekipažas išvyko ilsėtis.
Tuo metu „Griaustinio“ štabo generolas, nesulaukęs pranešimo apie jam taip rūpimos operacijos baigtį, su kariškių būriu išvyko prie savo slaptojo ginklo.
Tačiau jie nerado čia to, ko ieškojo. Plyname lauke stovėjo vienintelis aukštas krištolinis obeliskas, skleisdamas į pasaulį nežemiškos energijos spindulius, kurie jau spėjo apgaubti visą žemę. Aplink obeliską būriavosi daugybė kariškių, nukreipusių žvilgsnius į jiems dar nematytą stebuklą. Virš lauko skraidė naikintuvai ir kariniai malūnsparniai. Skleidžiamų spindulių poveikis buvo stulbinantis. Kariškių veiduose – palaima, pykčio nė ženklo. Generolas ir tas užmiršo, ko čia atvyko.
- Pulkininke, - atsisukęs į savo pavaduotoją kreipėsi jis, - ką čia veikia mūsų kariniai daliniai? Kodėl taip žemai skraido mūsų naikintuvai ir malūnsparniai? Apskritai, ar gali kas nors man pagaliau pasakyti, kas čia darosi?
Atsakymų nebuvo. Kariškiai stoviniavo šalia generolo ir klausiamai, patys nieko nesuprasdami, žiūrėjo į jį. Spengiančioje tyloje nuskambėjo paskutinis generolo įsakymas:
- Įsakau visiems grįžti į savo bazes. Tuoj pat atšaukti karinę aviaciją. Nedelsiant! Ponai karininkai, mes grįžtame namo! Daugiau mums nėra ko čia veikti!
Ilgalaikė šalies karinė blokada baigėsi. Baigėsi ir šių kaimyninių šalių konfliktas, nebuvo aplinkui ir visa naikinančio abipusio pykčio – jis ištirpo sulig pirmaisiais obelisko skleidžiamais nežemiškos šviesos spinduliais. Ši nuostabi šviesa sklido toli toli, per visą Žemės rutulį, malšindama savo kelyje įvairius konfliktus ir nesutarimus.
Pagaliau planetoje įsivyravo taika ir ramybė. Bet ar ilgam?
Kokia žmonijos ir Žemės ateitis?
Atsakymą žino tik JIS. Tas, kuris skyrė nežemišką globą Jonui nuo pat mažens.

*******




ñ÷åò÷èê ïîñåùåíèé contador de visitas sexsearchcom
 
 
sexads ñ÷åò÷èê ïîñåòèòåëåé Êóëüòóðà sites
© ArtOfWar, 2007 Âñå ïðàâà çàùèùåíû.